Belgų animacijos studija, Lietuvos žiūrovams žinoma iš tokių darbų kaip „Vėžliuko Semio nuotykiai“ (oland. „Sammy‘s avonturen: De geheime doorgang“, 2010 m.) ir jo tęsinio arba „Stebuklų namų“ (angl. „The House of Magic“), pristato naują animacinį filmą. Na, pati istorija, kuria remiantis sukurta ši animacinė juosta, – ne nauja: anglų rašytojo Danielio Defoe sukurtas klasikinis romanas „Robinzonas Kruzas“ po trejų metų minės garbingą 300 metų jubiliejų. Tad visai nenuostabu, kad ši istorija, per tuos tris šimtmečius nė trupučio nepraradusi savo populiarumo, yra ne kartą perkelta ir į ekraną – pirmoji ekranizacija pasirodė dar 1927 m. Dėl pasakojimo patrauklumo ir universalumo būta ir versijų skirtų jaunesnio amžiaus žiūrovams. Viena originalesnių – nuo 1994 m. prancūzų ir kanadiečių kurtas animacinis serialas „Robinzonas Zukras“ (pranc. „Robinson Sucroë“), apie Robinzoną, atsidūrusį… jau apgyvendintoje saloje. 2015 m. belgų režisierių Vincento Kestelooto ir Beno Stasseno versija tokiu originalumu netrykšta. Nors su originalia istorija taip pat daug bendro neturi.
Iš toli jūroje pamatę ugnį į negyvenamą salą atplaukia piratai. Čia jie išgelbsti laukinių žvėrių apsuptą vešlia hipsterio barzda ir ševeliūra apžėlusį jaunuolį. Išgelbėtasis pasirodo esąs Robinzonas Kruzas, jis tikisi grįžti namo, į Angliją, ir ima pasakoti savo istoriją. O kol Robinzonas piratams pasakoja, kaip atsidūrė saloje, savo ruožtu savąją istorijos versiją jo klausantiems laivo peliukams pasakoja spalvinga papūga Antradienis. Taip sužinome ne tik kaip Robinzonas pateko į negyvenamą salą ir joje įsikūrė, bet ir salos gyventojų – paukščių ir gyvūnų iš pradžių nepatiklų ir atsargų elgesį su atvykėliu. Vienintelis Antradienis, kurio tikrasis vardas Makas, nuo seniai svajojo apie „kitus pasaulius“ ir atvykėlis Robinzonas su savo šunimi bei sudužęs laivas jam tampa geriausiu patvirtinimu, kad jo svajonės – ne vien tušti svaičiojimai. Tačiau iš sudužusio laivo išsigelbėjo ne tik Robinzonas ir jo šuo – išliko ir piktų bei kerštingų kačių porelė, kuri nuo seno griežė dantį ant Robinzono (ir ant jo šuns, žinoma). Tad jie nusiteikę padaryti viską, kad Robinzono gyvenimas rojaus saloje gerokai apkarstų.
Iš pradžių „Robinzoną Zukrą“ prisiminiau ne be reikalo – tokio lengvumo, taiklaus humoro ir smagių personažų ši, naujoji „Robinzono Kruzo sala“ smarkiai stokoja. Nors nesu linkusi manyti, kad animacinis filmas būtinai turi būti prifarširuotas įvairaus lygio juokelių (t. y. vienų – suprantamų vaikams, kitų – juos atlydėjusiems tėveliams, nes a priori animaciniai filmai yra orientuojami į mažamečių auditoriją – „Robinzono Kruzo sala“ – ne išimtis), tačiau šis filmas bando būti juokingas, tik jam, deja, nelabai sekasi.
Iš esmės „Robinzono Kruzo sala“ yra grynai vaikams ir tik jiems skirta klasikinės istorijos adaptuota versija. Čia nepamatysite Robinzono, susikrimtusio dėl savo atskirties nuo civilizacijos (hm, kaip vėliau paaiškės, ponas Kruzas tam tikrais aspektais yra netgi pakankamai išrankus) – ši sala – tai tarsi atostogos. Amžinos atostogos draugiškai (galiausiai) nusiteikusių žvėrelių ir paukščių apsuptyje. Vienintelis pasakojimo variklis – teigiamų personažų priešprieša su katėmis, kurios čia parodomos kaip tikrasis ir vienintelis blogio įsikūnijimas. Net piratai palyginus su katėmis, yra tikri angeliukai. Tad visus kačių mylėtojus toks visiškai nepelnytas požiūris gali gerokai nuvilti.
Kita vertus, iš pradžių, kol dar neaišku, kad dvi perspektyvos – Robinzono ir Mako – susijungs į vieną, šokinėjimas nuo veiksmo laive į salą atrodo truputį ištęstai ir erzinančiai. Kautynių su katėmis scenos, nors ir dinamiškos, tačiau vis tik ilgos kaip tas Robinzono sumeistrauto vandentiekio latakas.
Kita didelė šio filmo problema – praktiškai nėra pakankamai charizmatiško personažo, kuris gebėtų pritraukti dėmesį ir kuriam per daug negalėtum ko nors prikišti. Robinzonas atrodo kaip Pixar „La troškinyje“ (angl. „La ratatouille“) matyto nevykėlio virėjo Langvinio klonas. Šiuo atveju panašumas daugiau ne išvaizdos, o tipažo ir judesių – na, vieną kartą tokį nezgrabailą parodyti kaip vieną pagrindinių personažų gal ir nieko, tačiau kai kas antrame animaciniame filme pagrindinis veikėjas yra liaunas išstypęs strazdanotas ugniaplaukis bernužėlis, kliūvantis už visko, už ko tik įmanoma ir neįmanoma užkliūti, imi ir susimąstai – ar čia toks stiprus deja vu, ar tiesiog filmo kūrėjams pritrūko šviežių idėjų. Tokio tipažo pasirinkimas iš dalies suprantamas ir galėtų būti pateisinamas – nerangumas išprovokuoja keletą neva juokingų situacijų – tačiau tą, deja, jau matėme gerokai anksčiau. Kaip ir kačių tipažai, įtartinai primenantys „Ledynmečio“ (angl. „Ice Age“) tigrus – pagiežinga ir amžinai pikta katė bei kvailokas katinas.
Grįžtant prie kitų veikėjų – dauguma jų yra gal ir neblogi, tačiau antraplaniai – beje, daugeliu atveju įdomesni už pagrindinius (pvz. kelis kartus itin sėkmingai pasinaudota chameleono savybėmis) – jau minėtą netikėlį Robinzoną ar rėksmingą papūgą Maką (Antradienį).
Techninė kūrinio pusė iš esmės yra nebloga. 3D efektas nenusileidžia Holivudo studijų naudojamai technikai. Akį traukia ryškios gyvos spalvos, realistiškumo įspūdis, dėmesys detalėms. Žmonių personažams – pradedant tuo pačiu Robinzonu – vis tik dėmesio galėjo būti skirta daugiau. Kameros darbas neblogas. Garso montažas ir garso takelis taip pat skamba gerai – nors, priešingai nei „Disney“ filmuose čia nėra įsimenančių dainų, lengva a la Karibus turinti priminti muzika filmo fone visai tinka.. Vaizdo montažas pradžioje, kaip jau minėjau, truputį trikdo, bet paskui reikalai pasitaiso. Lietuviškas įgarsinimas kuo nors labai nei gerąja, nei blogąja prasme nenustebina.
„Robinzono Kruzo sala“ – akiai patraukli, tačiau labai suprimityvinta ir labai vaikiška klasikinio romano interpretacija. Filmas stokoja tiek ryškesnių personažų, tiek pasakojimo dinamikos, o rodomos komiškos situacijos, kylančios daugiausiai iš Robinzono nevėkšliškumo, prajuokintų nebent penkiametį. Tačiau tai nėra pats blogiausias reginys, ką galima pamatyti kine – nesitikint nors šiek tiek didesnės išliekamosios vertės ar gudriau suregzto siužeto „Robinzono Kruzo salą“ galima žiūrėti – ypač jei tikrieji žiūrovai (o ne juos lydintys asmenys) yra itin jauno amžiaus ir didesnių reikalavimų filmo turiniui nekelia.
