Prieš „Vikingą“ (angl. „The Northman“) Robertas Eggersas režisavo tik du smulkius siaubo filmus, kuriuos kritikai laiko šedevrais, o dauguma žiūrovų – visiškomis nesąmonėmis. Tiek „Ragana“ (angl. „The Witch“), tiek „Švyturys“ (angl. „The Lighthouse“) yra tikrai kraupūs, bauginantys, plačiai interpretuojami reginiai, kurie neįsipaišo į tradicinius ir plačioms masėms pažįstamus siaubo žanro rėmus. Lieka tik spėlioti, kodėl šiam žmogui buvo suteiktas 90 milijonų JAV dolerių biudžetas, kai jis vieną dieną įžengė į „Focus Features“ studiją ir pareikalavo pinigų savo naujam vikingų epui. Džiugu matyti, kad ši rizika tikrai atsipirko ir pavirto į išskirtinį didelio biudžeto filmą. „Vikingas“ yra lyg pusiau „Gladiatorius“ (angl. „Gladiator“), pusiau „Žaliasis riteris (angl. „The Green Knight“), ir nors jis nufilmuotas klaustrofobiško siaubo režisieriaus akimis, filme tvyrančios energijos ir intensyvumo galėtų pavydėti net ir didžiausi istoriniai epai.
Siužetas
Paremtas Šekspyro „Hamletą“ įkvėpusia legenda, „Vikingas“ pasakoja princo Amleto (akt. Aleksander Skarsgård) istoriją ir keršto misiją. Amleto tėvas yra išduodamas ir nužudomas jo brolio Fjolniro (akt. Claes Bang), motina (akt. Nicole Kidman) pagrobiama, o jis pats išvengia mirties pabėgdamas iš salos. Po daugybės metų, Amletas, sužinojęs kur Fjolniras slepiasi, prisijungia prie ten gabenamų vergų, siekadmas atkeršyti jo tėvo žudikui.
Filmas
Čia neabejotinai yra lengviausiai prieinamas režisieriaus filmas. Kur „Ragana“ bei „Švyturys“ vystėsi kraupiais, nestandartiniais būdais, o plonas istorijos apvalkalas slėpė krūvą poteksčių bei metaforų, „Vikingo“ siužetas yra tiesmukiškas ir paprastas. Tai gali nuskambėti kaip didžiulis nuosmukis, tačiau toli gražu. Nepaisant didesnio masto, šis filmas vis tiek jaučiasi ištepliotas režisieriaus klaustrofobiško siaubo pirštų antspaudais. Niekada nesigėdijęs parodyti tamsiausius žmogaus pasąmonės kampelius, režisierius pradeda su pagrindiniu herojumi, kurio žmogiškumą sunaikino keršto troškimas. Viena pirmųjų veiksmo scenų vaizduoja Amletą prisijungiantį prie tokių pat skerdynių nuo kurių jis pats kažkada pabėgo, ir einantį per karo lauką kaip žvėris, tiesiog skerdžiantį viską, kas pasitaiko kelyje. Taip režisierius įmeta žiūrovą į brutalų ir necivilizuotą filmo pasaulį, kuriame herojų nėra, gėris ir blogis išblėsta prieš viską apimantį smurtą, o kamera nenusisuka nuo kraupių vaizdų.
Mistiniai elementai labiau išryškėja per filme vaizduojamą vikingų mitologiją. Grėsmingai atrodantys fantastiniai reginiai ir haliucinacijos suteikia „Vikingui“ keisto išskirtinumo, kuriuo pasižymi R. Eggersas bei sukuria pasakojamos galingos legendos jausmą. Labai įdomus Skandinavijos dievų, pranašų, raganų ir kitų mitologinių būtybių pateikimas iškelia „Vikingą“ virš standartinių istorinių epų. Negana to, režisierius toliau demonstruoja didžiulį dėmesį vaizduojamo laikotarpio autentiškumui. Be nepriekaištingos ir kartais tikrai susižavėjimą keliančios aplinkos bei kostiumų, akį taip pat patraukia tokios detalės kaip runų abėcėlės naudojimas skyriaus pavadinimams ar retkartinis veikėjų kalbėjimas senovės skandinavų kalba.
Dar viena naujovė R. Eggerso repertuare – plati aktorių komanda. Šįkart juos veda švedų kilmės aktorius Aleksanderis Skarsgårdas ir sunku sugalvoti, kas labiau tiktų šiam vaidmeniui. Jau ko vertas vien fizinis sudėjimas bei kūno kalba kovos metu, kai jis pavirsta visiškai nesustabdoma ir įtūžio varoma karo mašina. Ir vis dėlto, aktoriui pavyksta ištraukti bei parodyti vėliau atsirandantį veikėjo žmogiškumą, kuris nesikerta su jo žvėriška prigimtimi. Apskritai, visi aktoriai šiame filme yra puikūs, ir režisierius kiekvienam duoda kokią progą pasireikšti. Kad ir Ethanas Hawke’as ar Björk (sugrįžtanti į kino ekranus po daugiau nei dvidešimt metų pertraukos), galintys tvirtai įsirėminti atmintyje su kelių minučių pasirodymu.
Brutali istorija ir keisti mitologiniai elementai gali prieštarauti teiginiui, kad „Vikingas“ skirtas plačiai žiūrovų auditorijai, bet vis dėlto negalima paneigti, koks įtraukiantis ir net kartais smagus yra šis filmas. Jis vis tiek funkcionuoja kaip kokybiškas istorinis epas, pasakojantis pažįstamą, kartais keistą, bet tikrai užkabinančią keršto istoriją, paremtą išskirtine režisūra bei kinematografija. Režisierius mėgsta plačius Skandinavijos gamtos vaizdinius, lygiai taip pat kaip tinkamose vietose įdėtus simetriškus, klaustrofobiškus kadrus, o kinematografija, ypač naktinės scenos, suteikia dar daugiau mistiškos atmosferos.
Tačiau geriausiai filmo sukeliamas emocijas apibūdinanti scena būtų toji, kur Amletas prieš kovą žvėriškai staugia į ugnį kartu su bendražygiais. „Vikingas“ yra persmelktas grynu įniršiu ir nuožmumu. Stabiliai nufilmuotos veiksmo scenos paryškina galingus kirčius, skylančius skydus ir neišblėstantį pagrindinio veikėjo ryžtą. Garso takelis pumpuoja adrenaliną su karo būgnais ir riksmais. Aktoriai kartais yra lyg paleidžiami nuo grandinės ir savo eilutes išrėkia vos ne apsiputoję seilėmis. „Vikingas“ yra labai intensyvi patirtis, kuri tiesiog prispaudžia prie kėdės su jame rodoma laukine energija. Ir vyšnia ant viršaus – viena kiečiausių finalinių dvikovų kokią teko regėti paskutiniu metu. Titrams nusileidus reikėjo iškvėpti ilgai laikytą orą.
Išvada
Labai smagu, kai didžiuosius ekranus pasiekia tokie filmai kaip „Vikingas“. Palaimintas su studijos finansuojamu nemenku biudžetu, bet pilnai išlaikyta režisieriaus vizija. Perpus pigesnis už aplink esančius kompiuterinius masinio populiarumo filmus, tačiau daug kartų stipresnis ir įspūdingesnis. „Vikingas“ yra ne tik neabejotinai privaloma peržiūra visiems istorinių epų ar vikingų mitologijos gerbėjams, bet ir tokia galinga bei prikaustanti patirtis, kokią sunkiai rasi kino teatruose.
