Didysis J. K. Rowling magijos pasaulis džiugina jau ne vieną dešimtmetį ir kas kartą, prieš pasirodant naujam filmui, sukyla tas malonus jausmas, kurį dar sustiprina fone grojanti būtent magijos pasaulio muzika. Ir nors „Fantastiniuose gyvūnuose“ ji šiek tiek pakeista, tai vis tiek yra lyg kvietimas imtis burtų lazdelės. Ir dabar, po pandemijos ir kelių atidėjimų, galiausiai sulaukiame filmo premjeros. Taigi, „Fantastiniai gyvūnai: Dumbldoro paslaptys“.
Albas Dumbldoras surenka ištikimiausius pasekėjus, su kuriais bando sutramdyti tamsųjį burtininką Gereltą Grindelvaldą. Auganti pakalikų armija ir vis daugiau prisidedančių blogiukių, Grindelvaldo planus dar labiau praplečia, o jį sustabdyti gali tik ši saujelė itin gudrių gėrio ieškotojų.
Iš tiesų, tai pamačius filmą supranti, kiek mažai filmo kūrėjai iš tiesų parodė reklaminėje medžiagoje. Ir kiek daug sužinai žiūrėdamas filmą. Būtent todėl tradicinė siužeto pastraipa viršuje yra tokia… Šiaip sau. Iš tiesų, siužetas yra daug painesnis, daug išraiškingesnis ir suteka daug daugiau malonumo, nei jautėme per pirmuosius du filmus. Kodėl?
Labai paprasta. Na, galiausiai, mes pamatome ir gauname tai, ką turėjome gauti jau pirmajame filme. Blogiausiu atveju – antrajame. Tai veikėjų vystymą. Jų vidines istorijas, matome išgyvenimus, jausmus, suvokiame jų dramas ir kodėl jie veikia ar elgiasi taip, kaip elgiasi. Ir tai yra taip svarbu ir taip erzina, kad to reikėjo laukti iki trečio filmo. Bet pagaliau, veikėjai nebėra tuščios puodynės, kurios iš esmės be Kovalskio kaip ir nebuvo plėtotos. Čia praktiškai visi atsiskleidžia, o prie jų prisijungia ir naujų, ne ką mažiau šarmingų veikėjų. Čia yra bene didžiausias „Dumbldoro paslapčių“ privalumas – galime jausti beveik visus filme esančius personažus. To nebuvo nuo „Hario Poterio“ serijos pabaigos.
Labai šaunu ir tai, kad su kiekvienu filmu praplečiame magijos pasaulio geografiją. Šioje vietoje šiek tiek užsiminsiu apie siužeto vingius, tad jei bijote anksčiau laiko sužinoti siužetą, patariu prašokti į kitą pastraipą. Nors kalbėsiu tik apie geografiją, tad, jums spręsti. Taigi, jei pirmasis filmas buvo tik Amerikoje, o antrasis – daugiausiai Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje, tai dabar peržengiame labai daug šalių. Pirmiausia – tai Vokietija. Tokia, kokia įsivaizduotume prieš Trečiąjį reichą. Vėliau – vienas iš magijos pasaulio lyderių – kažkokios azijietiškos kilmės, tad sunku įvardinti, bet veiksmas dar vyksta ir Butane, kuriame, pasak Dumbldoro, yra daug magijos šaknų. Taip pat, dar viena stipri magijos pasaulio galva yra potencialiai iš Ispanijos ar kitos ispanakalbės šalies Pietų Amerikoje. Taigi, su trečiuoju filmu tiesiog šimtamyliais batais keliaujame po pasaulį.
Mačiusieji pirmąsias dvi dalis greičiausiai nenustebs dėl vaizdo efektų, nes jie tikrai žavūs. Ir ypatingai malonu yra stebėti visus fantastinius gyvūnus. Taip, jų šiame filme yra gerokai daugiau, nei antrojoje dalyje ir čia jie atlieka gerokai svarbesnius vaidmenis, o ne tik egzistuoja. Ir tai yra žiauriai smagu. Nepaisant to, kad filmo pavadinimas idealiai atitinka patį filmą ir atskleidžia, patikėkit, DAUG paslapčių, nepamirštami ir fantastiniai gyvūnai. Aišku, visada norisi daugiau, bet jų čia tikrai buvo sočiai.
Taigi, specialieji ir vaizdo efektai buvo tikrai kokybiški, ant kai kurių gyvūnų galėjome išvysti kaip juda kiekvienas žvynelis. Negali nesižavėti tokiu puikiu darbu. O pačios dekoracijos ir magiškos aplinkos tiesiog atima žadą. Ypatingai smagu stebėti ir visas kovas, nors kelios jų šiek tiek suglumina. Peržengiama riba, kuri bent kol kas nebuvo paaiškinta ir iki šiol nebuvo matyta, todėl yra net labai sunku vertinti be platesnės diskusijos. Jos, savaime suprantam, čia nenoriu vystyti, kad nesugadinčiau filmo malonumo, tačiau šiek tiek netikėtumų buvo. Bendrąja prasme, veiksmas dar kartą parodomas tikrai labai gerai. Ko jau verta viena kovos scena, kurioje dalyvauja ir pats Džeikobas Kovalskis. Suprasit, kai pažiūrėsit filmą.
Jei jau minėjome, kad veikėjai gilesni ir įdomesni, tai tikrai ne be pačių aktorių pagalbos. Aišku, padeda ir gerokai geresnis scenarijus, bet aktoriai puikiai atliko savo darbą. Eddie’is Redmayne’as ir Jude’as Law savo veikėjus pateikė gerokai giliau ir daug įdomiau, jie visai kitokie, nei buvo ankstesniuose filmuose, daug artimesni. Daug daugiau eterio laiko gavo ir daug įdomesnis atrodo Tesėją suvaidinęs Callumas Turneris. Tik šįkart Ezra Millerio vaidmuo buvo gerokai skurdesnis, tad, jei jau atvirai, jis visiškai nublanko ne tik prieš serijos veteranus, bet ir prieš naujokus.
Viena iš dviejų labiausia žavėjusių naujų asmenybių serijoje – tai Jessica Williams, sukūrusi Lelę Hiks. Žavi, labai šarminga ir be galo įdomi profesorė, jei gerai supratau, iš Amerikos? Šios vietos tiksliai neužfiksavau, tačiau jos magija ir šarmas tikrai sužavėjo. Kaip ir dar vienas naujokas. Gali būti, kad tai bus nepopuliari nuomonė, bet Madsas Mikkelsenas yra kol kas geriausias iki šiol matytas Gereltas Grindelvaldas. Na, jo stotas visiškai kitoks, nei buvo Johnny Deppo, jis aukštas ir tvirto stoto, šaltesnio veido. Nežinau kodėl, bet iš Madso jautėsi tas grėsmingumas, kurio ir tikiesi iš Grindelvaldo. Manau, kad šis pakitimas serijai tikrai nepakenkė, o aktorius buvo parinktas tikrai ne prastesnis už pirmtaką.
„Fantastiniai gyvūnai: Dumbldoro paslaptys“ atgaivina svyruojančią seriją ir gerokai ją kilsteli. Kilsteli taip, kaip nebuvo galima tikėtis po pirmųjų atsiliepimų. Jis gilesnis, nuoseklesnis. Filme išvysime daug daugiau fantastinių gyvūnų ir daug labiau susipažinsime su senaisiais serijos veikėjais. Taip, kaip turėtų būti nuo pradžių. Gaila, kad reikėjo tiek laukti to ryšio su veikėjais, bet geriau vėliau, nei niekada. Tai naują gyvybę įpūsianti dalis, po kurios iškart kils noras laukti ketvirtojo filmo.
