Viešnagė

Pastarojo dešimtmečio blogų filmų garantas, indų kilmės režisierius M. Nightas Shyamalanas pagaliau grįžta prie ištakų ir kino žanro, kuris kadaise jį pavertė labai perspektyviu ir daug žadančiu kino kūrėju. „Šešto pojūčio“, „Kaimo“ ir „Ženklų“ režisierius pristato ne tik originaliai atrodantį ir itin kraupiai nuteikiantį pasibuvimą kine, bet kartu ir netikėtą žanrų mišinį, kuris padaro šią juosta labai išskirtiniu įvykiu kino pramonėje.

Apie ką mes čia…

Taileris ir Beka visai savaitei išvažiuoja pas savo senelius, kurių anksčiau nė karto nematė. Senoliai savo anūkus priima itin šiltai, tarp jų užsimezga ryšys, tačiau atėjus vakarui, namie pradeda dėtis keisti dalykai. Vaikai nesupranta, kas pasidarė jų seneliams, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip labai mieli žmonės….

Kūrinio vidus

Pripažinkime, M. Nighto Shyamalano šlovė praėjo kartu su filmu „Kaimas“, ir kiekvienas jo bandymas sugrįžti į geriausiai apmokamų ir puikiai tiek kritikų, tiek žiūrovų vertinamų režisierių gretas buvo skaudus ir mažų mažiausiai juokingas. Bet čia iš blogosios pusės. Vien ko vertas nesusipratimas „Įvykis“, kuriame viskas taip blogai, jog filmo peržiūros metu norisi mesti batą į televizorių ar popkornų dėžę, jeigu filmas buvo žiūrėtas kine. Ne ką geriau atrodė ir puikaus animacinio serialo „Paskutinis oro valdovas“ perkėlimas į didžiuosius ekranus. Už šį nesusipratimą kino kūrėjas buvo apdovanotas paauksuota statulėle už blogiausią metų filmą. Tačiau mano, kaip ir daugelio pasaulio kino mylėtojų kantrybės taurę perpildė 2013 metais pasirodęs fantastinis filmas „Žemė – nauja pradžia“. Juosta vos nesužlugdė Willo Smitho karjeros, o jos peržiūros metu buvo galima surengti neblogą siestą, ir nieko neprarasti nepasižiūrėjus beprasmių dialogų ir labai riboto veiksmo siužetinės linijos pateikimą. Po tokių nesėkmių, „Viešnagė“ tapo bene vienu iš labiausiai nelaukiamų šių metų filmų. Pasižiūrėjus filmą, nusistatymas pasikeitė į tikrai gerą pusę. Ir tuoj papasakosiu kodėl.

Kai tik pradėjo rodyti filmą, salėje pasigirsta nusivylimas, jog žiūrėsime dar vieną pseudodokumentinio stiliaus siaubo filmą, kurių per pastaruosius penkis metus iškepė tiek, jog jau norisi nuo jų vemti. Bet, įsisukus veiksmui suprantame, jog tai išties nestandartinis filmas, kuriame susipina du žanrai – komedija ir siaubas. Na pripažinkime, tikrai nebuvo tokio atvejo, kai filmo metu žiūrovas galėtų taip nuoširdžiai juoktis, kaip per geriausias komedijas, o kartu ir neblogai išsigąsti, lyg žiūrint kokį Jameso Wano filmą. Tai ir yra visos šios juostos vinis. Humoras pateiktas iš ganėtinai makabriškos pusės, todėl jis neatrodo banaliai ar per daug pasikartojantis kituose juodojo humoro filmuose. Taip pat ir pats siaubas atrodo itin gerai. Filme netrūksta staigių scenų, kurios kartais nežada nieko gero, tačiau šiuo atveju, staigumas sudaro itin kokybišką ir baisų visos šios juostos pamatą. Retai tą galima pasakyti apie šiuolaikinius siaubo filmus, bet šis tikrai sugeba išgąsdinti. Paskaičiavus, juostoje yra apie dešimt puikių siaubo scenų kurios priverčia širdį daužytis stipriau, na, o jautresnių nervų žiūrovams kai kurie „staigumai“ gali privesti ir prie širdies smūgio. Tikėkimės, kad išvengsime tokių atvejų.

Pati istorijos struktūra paprasta, veiksmas vystomas lėtai, netrūksta ir banalių dialogų, ir labai banalių scenų ir, žinoma, tam tikrų loginių klaidų, būdingų amerikiečiams. Tačiau visumoje, juosta intriguoja savo nežinomybe. Svarbiausia, režisierius filmo metu pateikia savo firminį triuką, dar vadinamą užsukta siužetine linija. Todėl nusiteikite, nes Jūsų lauks labai daug staigmenų, kurių Jūs patys nenuspėsite. Kalbant apie geriausias filmo scenas, kuriuos sukelia daug jausmų, viena iš mėgstamiausių tai „šūdaveidžio“ scena. Daugiau nieko nepasakosiu, tačiau noriu pasakyti, jog po šios scenos, juokiausi gal dešimt minučių. Lygiai taip pat, kaip ir dėl visą laiką seksui nusiteikusios močiutės sėdėsenos kambaryje. Žinoma, tokių scenų filme daug, todėl laikas bus praleistas tikrai prasmingai. Kur gi daugiau galima nuėjus į filmą patirti dviejų žanrų įtaką?

Situacijos ir patys personažai šiek tie nuspėjami ir labai apipinti klišėmis, tačiau tai nėra blogai. Jie sudaro puikų tikrovės pamatą, todėl bežiūrint į tas situacijas, kuriose jie viso filmo metu pasirodo, galima teigti, jog kiekvienas veikėjas juostas atneša naudos. Baikšti mergaitė, iš pirmo žvilgsnio gera ir miela močiutė, vyriškas senelis ir repuojantis padauža. Dėl paskutinio tai kyla daugiausiai juoko (Šakira). Kas pasižiūrės filmą supras, ką reiškia dainininkės iš Kolumbijos panaudojimas.

Apibendrinus pamatytus vaizdus, galiu drąsiai teigti, jog filmą būtina pasižiūrėti kine ne tik vien dėl pramogos, bet dar ir dėl režisieriaus reabilitacijos prieš mus visus už apgailėtinus filmus, kuriuos jis statė dešimt metų ir jais maitino niekuo dėtus kino mylėtojus, atėjusius į kiną gerai praleisti laiką.

Techninė juostos pusė

Pernelyg daug iš techninės pusės tikėtis nereikia, kai juostos patiekimas susiejamas su dokumentinio filmo pavidalu. Bet, visgi norisi pagirti kameros darbą, kuris daugelyje filmo situacijų atrodo labai gerai. Vien ko verta scena filmo gale, su kameros nusisukimais nuo močiutės. Tokios kraupios scenos seniai nebuvau matęs. Lygiai taip pat ir pats garso montažas, kuris kai kuriose vietose pranoksta visus lūkesčius. Tai yra velniškai baisu.

Filmo pateikimas ir jo tonas itin šaltas, nemalonus akimis, simbolizuojantis greitai ateinančią žiemą, todėl ir pasirinkta melancholiškai nuteikianti spalvų paletė. Muzika nėra išskirtinė ar netgi įdomiai pateikta, jos filme beveik nėra, tačiau tai netrikdo. Garsiniai montažo privalumai atperka visą muzikinių kompozicijų trūkumą. Juostos montažas šiek tiek nepasisekęs, bent jau kai kuriuose vietose. Bet čia jau režisieriaus klaida.

Aktorių kolektyvinis darbas

Apie aktorius nieko gero ar blogo pasakyti negalima. Standartinių situacijų veikėjai, emocijos natūralios, bet jokio išskirtinumo juose nėra. Visos juostos metu beveik visą laiką matome Bekos vaidmenį atlikusią Olivią DeJonge ir jos brolį įkūnijusį Edą Oxenbouldą. Jiems talkino senelius vaidinantys Peteris McRobbie‘is ir Deanna Dunagan. Tarp jų jautėsi harmonija, jie nenervino, o tas ir yra gerai, to ir užtenka tokio pobūdžio filmuose.

Papildomai juostoje trumpam pasirodydavo Kathryn Hahn ir Celia Keenan-Bolger, bet didesnės reikšmės filmui jų personažai nepadarė.

Verdiktas

„Viešnagė“ – tai ne tik puikus ir labai originaliai atrodantis siaubo ir komedijos žanrų derinys, bet kartu ir solidžiai atrodantis režisieriaus M. Nighto Shyamalno sugrįžimas po dešimties metų trukusio idėjų bado, pavertusio jį vienu labiausiai nekenčiamų Holivudo kūrėjų. Juostos metu galima taip gerai pasijuokti, o po to dar ir labai gerai išsigąsti, jog po peržiūros sunku apsispręsti, koks visgi žanras jame dominavo, ir tas yra tiesiog pasakiška. Ypač, kai dar ir nežinomybė, įtampa ir intriga laiko už parankės viso šio pasakojimo peržiūros metu.