Roko karalienė

Oskaro laureatas amerikiečių režisierius Jonathan Demme savo karjeros viršūnę pasiekė XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai žiūrovus ir kritikus žavėjo tokiais filmais kaip „Avinėlių tylėjimas“ („The Silence of the Lambs“, 1990 m.) ar „Filadelfija“ („Philadelphia“, 1993 m.), gausiai apipiltais Oskarais ir kitais garbingais apdovanojimais. Vėliau J. Demme labiau patraukė dokumentika ir televizija, tad jo kurti vaidybiniai filmai tapo vis retesni įvairiuose nominantų sąrašuose. Iš vėlesnių jo darbų paminėtini nebent „Mandžūrijos kandidatas“ („Manchurian Candidate“, 2004 m.), atnešęs Auksinio gaublio nominaciją už geriausią vaidmenį Meryl Streep, bei 2008 m. darbas „Reičel išteka“ („Rachel Getting Married“), pelnęs Oskaro nominaciją už geriausią pagrindinį vaidmenį atlikusios Anne Hathaway vaidybą. Toliau J. Demme‘as kūrė tik dokumentiką bei dirbo prie televizijos projektų – neskaitant didesnio dėmesio nesulaukusios jo juostos „Meistras statytojas“ („A Master Builder“, 2013 m.). Tačiau šiemet J. Demme nusprendė vėl grįžti su vaidybiniu filmu – ir ne bet kaip, o kartu su M. Streep, kurios pavardė filmo aktorių sąraše automatiškai tampa magnetu žiūrovams, o vaidyba – papildomu saugumo garantu, galinčiu ištempti praktiškai bet kokį filmą.

Riki Rondazo (akt. Meryl Streep) – septintą dešimtį įpusėjusi muzikantė, jau daugiau kaip trisdešimt metų koncertuojanti kartu su savo roko grupe „The Flash“. Tiesa, žinoma ji tik daugiau mažiau vietinei publikai, ateinančiai jos pasiklausyti į barą. O nulipus nuo scenos ir padėjus į kampą gitarą kasdienybė tampa kur kas proziškesnė – Riki, kurios tikrasis vardas Linda, dirba kasininke prekybos centre ir jai ne visada pavyksta išspausti amerikiečiams privalomą dirbtinę šypseną. Juolab, kad karaliene pasijusti Riki gali tik scenoje – realybėje jos kišenėse švilpia vėjai. Tačiau netikėtai sulaukusi buvusio sutuoktinio Pito (akt. Kevin Kline) skambučio Riki yra priversta krapštyti savo paskutines santaupas ir skristi į Indianapolį spręsti šeiminės krizės – jų dukrą Džiulę (akt. Mamie Gummer) paliko sutuoktinis ir ši dabar yra pasinėrusi į gilią ir tamsią depresiją, kuri užantspauduojama neišlindimu iš pižamos ir savaitėm neplaunamais plaukais. Tiesa, širdingo sutikimo iš Džiulės pusės Riki tikėtis negali – palikusiai savo vaikus dėl muzikantės karjeros visų pirma jai teks išklausyti porciją priekaištų ir tik tada bandyti grąžinti Džiulei gyvenimo džiaugsmą bei civilizuotos būtybės išvaizdą.

Iš esmės „Roko karalienė“ yra vienos aktorės – chamelioniškosios M. Streep filmas. Ją regint ekrane nebe taip ir svarbu, kad režisavo filmą, pro pirštus galima praleisti logikos spragas ar silpnoką scenarijų. Nes visai netikroviškai atrodo scena, kai Riki ir Pitas bare viešai auklėja savo buvusį žentą, už tai, kad šis paliko jų dukrą, o griežtas antrosios Pito žmonos Morinos (akt. Audra McDonnald) pokalbis su Riki apie tai, kaip šiai derėtų ir kaip nederėtų elgtis su dukra, atrodo mažų mažiausiai dirbtinai. Ir gana staigus Džiulės atsileidimas motinos atžvilgiu taipogi gerokai stebina – supaprastintai tariant, užteko kartu nueiti į kirpyklą, kad visos praeities nuoskaudos pasimirštų – nors tik atvykusią Riki Džiulė mielai su visom durim būtų išgrūdusi atgal ir pasiuntusi ten, iš kur ši atsidangino.

Kaip galima tikėtis iš pavadinimo ir žanro, šiame filme galima išvysti nemažai muzikinių numerių. Jų išties tiek daug ir jie visi atliekami nuo pradžios iki pabaigos, kad jų pagrįstumas tampa smarkiai abejotinas – kai ką išmetus, sutrumpinus ar perskėlus per pusę muziką nukeliant į ekstradiagetinį planą, juosta tikrai nebūtų nukentėjusi. Nors filmas ir nėra labai ilgas ir jį žiūrint per daug nuobodžiauti netenka, tačiau kai kuriuos numerius lengva ranka buvo galima jei ne visai iškirpti, tai bent jau nukirpti.

Tiesa, juosta bando neapsiriboti „vienos aktorės filmo“ statusu ar vien tik mėgautis patraukliu žanru. „Roko karalienės kūrėjai pabandė pakapstyti šiek tiek giliau. Giliau, žinoma, nepavyko, bet vis tik jie užgriebė „šeimos vs. karjeros“ (ar asmeninės saviraiškos, pašaukimo) problematiką, iškėlė klausimą apie tai, kiek kainuoja vienos ar kitos svajonės siekimas, bei netgi užkabino diskriminuojantį visuomenės požiūrį, moterims užkraunantį didesnę atsakomybę už šeimą, nei vyrams. Lyginant su panašia, bet žymiai gilesne norvegų dramos „Tūkstantį kartų labanakt“ („Tusen ganger god natt“) problematika, „Roko karalienė“, žinoma, per visa tai perbėga tik paviršiumi.

Kaip jau minėta, „Roko karalienė“ – tai trijų Oskarų laureatės M. Streep filmas, kuriame ji spindi visu ryškumu. Jau vien pats vaidmuo – nebe pirmos jaunystės rokerės – gerokai intriguoja, ir M. Streep, kaip ir galima tikėtis, puikiai jį atlieka. Savotiškas Susie Quatro analogas perkeltas į ekraną. Ruošdamasi Riki vaidmeniui M. Streep išmoko groti gitara – nors dainuoti filmuose jai tenka nebe pirmą kartą, tačiau groti iki šiol ji nemokėjo. Puikią vaidybą ir įsimintinas muzikines improvizacijas sustiprina ir išskirtinis Riki įvaizdis – šukuosena, makiažas, apranga ir aksesuarai. Tad tikrai nebūtų keista sulaukti Oskaro ar Auksinio gaublio nominacijos.

Kiti aktoriai ir filmo personažai suprantama, atsiduria antrame plane. Iš jų ryškiausia tampa išsiskyrimo depresijos kamuojama ir sudaužytą širdį gydanti Džiulė. Aktorė Mamie Gummer, kuri yra tikra M. Streep dukra, šį vaidmenį atliko pakankamai neblogai – nors emocinis svyravimas nuo liūdesio iki pykčio ar priešingai, nerūpestingo džiaugsmo, nors prieš tai per ašaras kelio neregėjo, neatrodo tikroviškai, vis tik tai daugiau režisieriaus, nei aktorės kaltė. O štai kino veteranui Oskaro laureatui Kevinui Cline sekėsi prasčiau – jo vaidinamas Pitas yra tarsi neapibrėžtas – lyg ir savotiškas mediatorius tarp nuoskaudą jaučiančios dukros ir motinos, lyg ir jaučiantis kažką daugiau buvusiai sutuoktinei bet tuo pačiu – lyg ir ne. Net kelis kartus pasitaikė situacijos, kai žiojamasi kažką sakyti, tačiau taip ir nepasakoma. Palyginti nedidelį, bet pakankamai ryškų vaidmenį atliko Audra McDonnald, vaidinusi antrąją Pito žmoną Moriną, tapusią pamote Riki vaikams. Nors režisieriaus sprendimu ji atsidūrė pakankamai dirbtinoje scenoje, vis tik šį nedidelį vaidmenį ji atliko daugiau mažiau gerai.

Visi kiti vaidmenys dar smulkesni. Paminėti dar galima dabartinį Riki mylimąjį Gregą (akt. Rick Springfield), Riki sūnus Adamą (akt. Nick Westrate) ir Džošą (akt. Sebastian Stan) bei šio sužadėtinę Emili (akt. Hailey Gates) – ši, tiesa, savo maivymusi ir akių vartymu erzino, ko gero, labiausiai.

Kameros darbas neblogas, nors ypatingais rakursais ir nestebina. Vaizdo montažas atliktas gerai, galbūt pradžioje nukarpyta kiek per staigiai. Garso montažas taip pat be didesnių priekaištų. Garso takeliui, kaip ir galima tikėtis, parinkta roko muzikos klasika – pasirodo, dėl kai kurių kūrinių įtraukimo sprendė pati M. Streep. Filme galima išgirsti Tomo Petty ir „Heartbreakers“, Sam the Sham ir „The Pharaons“, Dobie Gray‘aus, Bruce‘o Springsteeno, „Canned Heat“, „U2“, Neilo Youngo, „The Rolling Stones“ kūrinius.

„Roko karalienė“ – iš esmės ant vienos aktorės – M. Streep – pečių besilaikantis filmas, kuris bent jau bando toks nebūti, paviršutiniškai užgriebdamas vieną kitą rimtesnę problemą. Kad tai būtų pavykę turbūt negalima pasakyti, tačiau M. Streep vaidyba ir pakankamai originalus bei įsimintinas rokerės Riki personažas atperka ne vieną režisūrinę ar scenaristinę nuodėmę. Pats filmas ilgiau atminty, ko gero, neužsibus, bet vienam kartui tai gali tapti visai malonia ir nenuobodžia peržiūra.