Bėgantis labirintu: išmėginimai ugnimi

Paauglių išgyvenimas postapokaliptiniuose pasauliuose darosi vis labiau populiarus, todėl tiek studija „20th Century Fox“, tiek režisierius Wesas Ballas nesėdi sudėję rankų ir po metų nuo pirmosios, rašytojo Jameso Dashnerio romanų ciklo „Bėgantis labirintu“, dalies pasirodymo pristato ne ką mažiau intriguojantį antrosios knygos perkėlimą į didžiuosius ekranus. Pelningai startavusios franšizės tęsiniui šį kartą buvo nepagailėta nei lėšų, nei laiko ar pastangų, todėl neabejotinai, viso pasaulio žiūrovai išvys žymiai didingesnį ir ne tokį kuklų reginį, kokį galėjome matyti 2014 m. rudenį.

Apie ką mes čia…

Po to, kai Tomas su savo draugais išsivadavo nuo pražūtingo labirinto, jie pateko į dar vienus spąstus. Paaugliai atsidūrė laboratorijoje, kurioje vyksta keisti dalykai. Vaikinai pastebėjo, jog tie, kurie būna pakviečiami paslaptingos valdžios, daugiau nebegrįžtą pas juos. Pajutęs sąmokslą, Tomas pabandė išsiaiškinti, kas iš tiesų dedasi jo ir jo bendražygių sulaikymo vietoje, tačiau sužinojęs tiesą, jis nusprendžia ne tik bėgti iš įkalinimo įstaigos, bet ir sunaikinti tuos, dėl kurių pasaulis atsidūrė prie išnaikinimo ribos…

Kūrinio vidus

Kai prieš metus pamačiau pirmąją naujai iškeptos franšizės dalį, buvau pakraupęs, jog pirmoji rašytojo Jameso Dashnerio knyga buvo perteikta taip neatsakingai ir visiškai nuobodžiai. Žinoma, filmas užsidirbo pakankamai pinigų, todėl studija davė žalią šviesą tęsiniui, kuris turėjo pasirodyti lygiai po metų nuo pirmosios juostos premjeros. Skeptiškai žiūrėjau į tai, jog režisieriaus kėdėje atsidūrė tas pats kūrėjas, o ką jau kalbėti apie baimę, jog ir vėl knyga bus neblogai išdergta. Visgi, mano nuostabai, po peržiūros, į kurią ėjau labai skeptiškai nusiteikęs, įvyko stebuklas. Tęsinys savo pateikimu ne tik pranoko pirmtaką, tačiau ir tapo vienu iš mėgstamiausiu mano matytu filmu šiais metais.

Naująją juosta galėčiau pavadinti vienu žaibiškiausiu pastarųjų mėnesių projektu. Jeigu pirmame filme trūko veiksmo, tai čia jo gauname su kaupu. Antrą sykį nereikia laukti pusvalandžio, kol įvyks bent jau koks nors šurmulys, o po to, kai parodomos dešimt minučių veiksmo, vėl viskas grįžta į pradinę stadiją ir tenka laukti dar tiek pat, kad ekrane herojai pradėtų ką nors veikti. Naujajame filme, kurio trukmė beveik dvi valandos, mes gauname adrenalino ir įtampos dozę, kuri viso filmo metu trunka pusantros valandos, todėl nuobodžiauti tikrai nereikės. Žinoma, čia ne „Pašėlęs Maksas“, tačiau veiksmo čia tikrai pakanka. Yra ir labai kietai atrodantys susišaudymai, puikios veikėjų dvikovos, ir, kas svarbiausia, antroji „Bėgančio labirintu“ dalis atrodo ne kaip saldus paaugliškas bučinys, o rimtas ir kraupus nuotykis po sunaikintą Žemę. Vietomis buvo net ir labai baisu, todėl juostai galima būtų priskirti ir siaubo etiketę. Na, žinote, tokio stiliaus siaubo filmų etiketę, kaip „Kitas pasaulis“ ar „Absoliutus blogis“.

Tomo ir jo bičiulių antrasis nuotykis visgi neturi intrigos. Tiksliau, filmo idėja yra matyta daugelyje fantastinių ir postapokaliptinių filmų, o taip pat ir kai kuriuose veiksmo ar net siaubo žanro filmuose, kuriuose grupelei žmonių tenka nuo kažko bėgti ir vėliau su tuo kažkuo kovoti. Be abejo, jeigu kalbėsime apie pačią temą, tai ši juosta ne tik pranoksta pirmtaką, bet taip pat ir paskutinę „Bado žaidynių“ dalį su „Insurgente“. Nesinori atskleisti filmo paslapčių, ypač tiems, kurie nėra skaitę knygos, tačiau juosta labai primena tokius filmus, kaip „Pasaulinis karas Z“, „Absoliutaus blogio“ franšizę ir „Aš – legenda“. Tai nėra blogai, tačiau kai jau nežinai, kurį kartą matai tokį patį siužetą, pateiktą iš kito kampo, pasidaro tiesiog nelabai įdomu. Laimė, jog siužetas ir istorijos plėtojimas šiame filme nėra tokie svarbūs, kaip jau mano paminėtas žaibiškas veiksmas ir herojų išgyvenimas sunkiomis sąlygomis.

Herojų juostoje nemažai, daugelis iš jų atkeliavo tiesiai iš labirinto glūdumos, tačiau filme netrūko ir visiškai naujų personažų, kurie net geriau įsipaišė į bendrą kontekstą, nei pagrindinė grupelė, išsilaisvinusi iš kraupiai atrodančio labirinto. Tomas ir jo komanda pagaliau labiau atsiskleidė, mes pamatome juos iš visiškai kitokios perspektyvos, jų nebegaubia nežinia. Taip pat, pateikiama kai kurių herojų praeitis ir jų svarba tolimesnei ateičiai ir žmonijos gelbėjimui. Iš naujokų gauname kelis antagonistus, o taip pat ir dviprasmiškus herojus, kurie atstovauja tuos, su kuriais būti itin naudinga. Vienu iš tokių personažų tampa Jorgas. Nuo jo nenutolsta ir piktavalis Jansonas su Ava Peidž. Vincas, Meri Kuper, Sonia, Harietė ir Brenda taip pat puikiai papildo bendrą herojų katilą. Visi jie charizmatiški, visi jie skirtingi ir kiekvienas jų savaip įdomus. Tas mane ir nustebino, jog antrame filme labai gerai padirbėta ties personažais ir veikėjų charakteriais. Vienu žodžiu, sunku net apsispręsti, už ką sirgti šio įtempto ir labai smagiai vystomo filmo peržiūros metu.

Apibendrinant pamatytą filmą, norisi palinkėti kūrėjams, kad būtent tokia linkme jie žengtų ekranizuodami trečiąją knygą, nes būtent efektingai pateiktas veiksmas ir žaibiškai vystoma siužetinė linija leidžia žiūrovui labiau įsigilinti į rodomą pasaulį ir tapti viso veiksmo dalimi. Pirmasis rudens blokbasteris pavyko, ir, tikiuosi, jog tai tik naujojo kino sezono nenusivylimo pramoginiais filmais, pradžia.

Techninė juostos pusė

Visos juostos peržiūros metu matosi, jog kūrėjai nepagailėjo pinigų ir juos investavo labai kokybiškai, ypač, jeigu kalba eitu apie specialiuosius efektus. Daugiau vietovių, daugiau veiksmo scenų įvairovės nei prieš tai, ir kas svarbiausia, gyviau atrodanti „Bėgančio labirintu“ visata neapsiribojanti vos tik keliais kilometrais žemės plotmės aptvertos labirintais. Išties, filmo efektai tikrai geri ir jų čia daug, kas tikrai turėtų patikti žanro gerbėjams.

Kameros darbas, kurį atliko operatorius Gyulas Padosas, puikus. Nepavadinčiau jo išskirtiniu ar labai novatorišku, tačiau jis buvo kokybiškas ir kas svarbiausia, peržiūros metu jautiesi, jog dalyvautum veiksmo centre. Nesvarbu kur, ar tai susišaudymas, ar tai kažkoks persekiojimas, ar muštynės, svarbu, jog kameros darbas suteikia tokį puikų jausmą su daug įspūdžių ir jausmų.

Muzika standartinė. Visiškai neįsiminanti, neturinti kokių nors įmantrybių ar itin specifinių muzikinių kompozicijų, tačiau ji gerai įsiliejo į bendrą siužetinės linijos koncepciją. Kai kur ramiai skambantys kūriniai, kai kur širdį talžantys atgarsiai. Visumoje, gerai atliktas darbas, tik visiškai neturintis šarmo.

Garso montažas nuostabus. Galime pajusti savo kailiu kiekvieno veikėjo, padaro ar net vėjo gūsio atgarsį, todėl tai nuteikia peržiūrai dar labiau, suteikia ir adrenalino, ir įtampos kupino jausmo. Vaizdo montažas geras, nes visos juostos metu sukuriama nebloga intriga, nežinia kas mirs, kas iššoks iš užkampio, kaip pagrindiniai herojai išsisuks iš kokios nors nepalankios jiems situacijos. Bet, kas svarbiausia, istorija sudėliota taip, jog nei akimirkai negalima nusigręžti nuo ekrano, nes nėra jokio nuobodulio ar beprasmių kalbėjimo scenų apie nieką. Na gerai, jų buvo, bet jos tokios mažos, kad net nepastebimos.

Aktorių kolektyvinis darbas

Apie pagrindinius aktorius, kurie jau buvo pasirodę prieš metus, nieko naujo nepasakyčiau. Jie išliko tokie patys, kokie buvo ir prieš metus. Emocijos kartais rėžė akis, ypač išsižiojusios kai kurių herojų burnos, lyg sirgtų Kristen Stewart sindromu, bet užtat turiu ką pasakyti apie naujokus.

Prie filmo prisijungė labai solidūs ir puikiai vaidinantys aktoriai, kaip „Bręstančio blogio“ antagonistą vaidinęs Giancarlo Esposito, kuris ne tik gerai įsipaišė į bendrą filmo vaizdą, bet ir nuostabiai suvaidino savo herojų. Emocionalus ir kartu toks ramus. Tą patį galima pasakyti ir apie „Sostų žaidimo“ vieną iš klastingų personažų atlikėją, aktorių Aidaną Gilleną, kuris savo charizma užgožė beveik visus jaunuolius, pasirodžiusius filme. Žvilgsnis, piktavališka šypsena ir stovėsena. Labai taiklus studijos pasirinkimas.

Iš naujų veikėjų taip pat galime pamatyti „Greitų ir įsiutusių 7“ žvaigždę, gražuolę Nathalie Emmanuel, kuriai atiteko Harietės vaidmuo. Nors jos vaidmuo ne toks ir didelis, bet ji susitvarkė su juo. Taip pat labai buvo malonu pamatyti puikų aktorių Barry Pepperį, kuris ir vėl suvaidino kietašiknį, kovingai nusiteikusį vyruką.

Taip pat savo buvimu filmą pradžiugina Patricia Clarkson ir Katherine McNamara, įkūnijusi Sonią. Kiti aktoriai nieko ypatingo nenuveikė.

Verdiktas

„Bėgantis labirintu: Išbandymai ugnimi“ – tai savo pirmtaką visomis prasmėmis lenkianti juosta tiek veikėjais ir jų charakterių atskleidimais, tiek pačiu veiksmu ir siužetinės linijos lengvumu. Jie čia sudaro itin didelį ir labai svarbų pamatą tolesnei pagrindinių herojų kovai su piktavaliais mokslininkais, pražudžiusiais visą žmoniją. Filme dominuoja puikūs specialieji efektai, itin kokybiškas ir ilgai trunkantis veiksmas, siaubo elementai, galintys išgąsdinti geriau nei daugelis siaubo filmų šiais laikais. Kas svarbiausia, filmo peržiūros metu techninės juostos pusės įmantrybės leidžia atsidurti pačiame įvykių ir veiksmo centre, pajuntant visą filmo skleidžiančią energiją ir įtampą savo kailiu.