Idėjų badas tęsiasi ne tik Holivude. Jei pažvelgęs į šiemet pristatytų ar artimiausiu metu numatomų amerikietiškų filmų pavadinimus dažnas žiūrovas gali pasijusti atsidūręs aštuntajame – devintajame XX a. dešimtmečiuose, ne išimtis ir Europa. Tiesa, perdirbinių, tęsinių ir naujų versijų manija Senojo žemyno kol kas neužplūdo taip masiškai, tačiau bendros tendencijos apraiškų galima pastebėti ir čia. Todėl turbūt nieko keista, kad šią vasarą į kino ekranus grįžta istorija, kurios originalą žiūrovai turėjo progos stebėti prieš beveik keturiasdešimt metų. 2015 m. Jeano-François Richet režisuota versija yra tokio paties pavadinimo 1977 m. Claude’o Berri originalaus filmo perdirbinys. Tiesa, tai ne pirmas kartas nauju kampu pažvelgti į šią vasarišką istoriją – 1984 m. savą perdirbinį „Dėl visko kaltas Rio“ (angl. „Blame It on Rio“) su Michaelu Caine‘u ir Demi Moore, pateikė Stanley‘is Donenis.

Vasara, atostogų pradžia. Du ilgamečiai draugai Loranas (akt. Vincent Cassel) ir Antuanas (akt. François Cluzet) kartu su savo dukromis – aštuoniolikmete Lorano dukra Mari (akt. Alice Isaaz) ir septyniolikmete Antuano atžala Luna (akt. Lola Le Lan) važiuoja atostogauti į Korsiką. Tik jei Loranui ir Antuanui kvapą gniaužianti Korsikos gamta ir idiliškas Antuano paveldėtas protėvių namas yra tarsi gaivaus oro gurkšnis ir galimybė atsipūsti nuo pašėlusio Paryžiaus tempo, tai jaunajai kartai toli nuo jūros, toli nuo civilizacijos, ir svarbiausia – toli nuo bevielio interneto ir mobiliojo telefono ryšio esanti sodyba tokio didelio susižavėjimo nekelia. Žodžiu, mirtis, o ne atostogos. Todėl nenuostabu, kad merginos kiekvieną vakarą pradeda zyzti, kad tėveliai jas išleistų pasižmonėti – ne, ne, jokiu būdu ne į klubą, tik į paplūdimį, su draugais, ne, ne, žinoma, jokių motorolerių ir taip, taip, taip, tikrai grįšim laiku. Iš pradžių bandantys vaidinti kiek griežtus  tėvus Antuanas ir Loranas vis tik nusileidžia savo dukrelių prašymams. Liberalesnį Loraną merginoms dažnai pasiseka lengviau perkalbėti, o tada jau ir jis įtikina savo konservatyvesnį draugą, kad, ei, taigi nieko čia tokio – panelės pakankamai didelės, dabar vasara, atostogos – tai kada, jei ne dabar? Bet vienas vakaras, kurį Antuanas nusprendžia praleisti romantiškai, o mergaitės, su sąlyga, kad jas lydės Loranas, išleidžiamos į DJ Sneiko vakarėlį paplūdimyje, viską sujaukia. Luna paplūdimyje suvilioja Loraną ir net jo valios pastangų bei atkaklaus pasipriešinimo neužtenka atremti šios seksualios amazonės atakai. Po to viską lyg ir būtų galima nurašyti „kaip siaubingą klaidą“, ko labai norėtų Loranas, kurį užplūsta didžiulis kaltės jausmas, tačiau Luna įsikalba, kad štai dabar jie yra mylimieji, ir bet kokia proga šantažuoja Loraną, nors šis bet kokio kontakto kratosi kaip ugnies. Išdavikiškos detalės neprasprūsta pro Lorano dukros Mari akis, o štai Antuanas nieko nepastebi. Tačiau akivaizdu, kad įtampa tvenkiasi, ir yla, anksčiau ar vėliau, iš maišo išlįs.

Naująją versiją prodiusavo originalaus filmo režisieriaus Claude‘o Berri sūnus Thomas‘as Langmannas. Pasak jo – „Viena nepatogi akimirka“ – tai vienintelis jo tėvo filmas, kurio perdirbinį T. Langmannas norėjo sukurti, kadangi, jo nuomone, filmo problematika yra aktuali ir mūsų dienomis. Iš pradžių buvo planuota, kad filmą režisuos Maïwenn, tačiau vėliau perdirbinys buvo patikėtas J. F. Richet. Šis režisierius jau anksčiau yra dirbęs su V. Casseliu – 2008 m. jie bendradarbiavo kurdami dviejų dalių vieno garsiausių Prancūzijos nusikaltėlių Jacques‘o Mesrino biografiją „Žudiko instinktas“ (pranc. „L‘instict de mort“) ir „Visuomenės priešas Nr. 1“ (pranc. „L‘enemie public n°1“), kuriuos taip pat prodiusavo T. Langmannas. Po šio darbo iki „Vienos nepatogios akimirkos“ J. F. Richet nesukūrė nei vieno filmo. Tačiau naują pasiūlymą jis priėmė kaip savotišką iššūkį pačiam sau: „Mes visi esame daugialypiai ir aš nenoriu kartotis. Man patinka priimti iššūkius, išbandyti naujus žanrus – pavyzdžiui, mano Jacques‘o Mesrino biografija buvo „film noir“, o dabar su „Viena nepatogia akimirka“ aš norėjau save išbandyti draminės komedijos žanre. J. F. Richet nuomone, tai gana keistas žanras – nei drama, nei komedija, bet jis pasistengė sukurti būtent tikrą draminę komediją. Režisierius prisidėjo prie scenarijaus, kurio pagrindinė mintis – „kiekvienas gyvenime elgiasi taip, kaip gali“. Režisierius neteisia savo personažų, suprasdamas jų problematiką, klaidas ir nepastabumą, jis lygina juos su šachmatų figūromis – pasak jo, filmo veikėjai, kaip pėstininkai – ir kiekvienas jų juda pagal savą logiką.

Lyginant su 1977 m. originaliu filmu, akivaizdu, kad naujojoje versijoje daug daugiau komedijos elementų. Kita vertus, akcentai filmuose sudėlioti skirtingai. Jei 1977 m. C. Berri juosta buvo daugiau pasakojimas apie negalimą meilę, tai 2015 m. J. F. Richet daug svarbiau tampa išduota ilgametė vyriška draugystė. Ir jei originaliame filme Pjerui (akt. Jean- Pierre Marielle) ryšys su jaunąja Žako (akt. Victor Lanoux) dukra Fransuaza (akt. Agnès Soral) yra visai priimtinas, tai 2015 m. analogiškoje situacijoje atsidūręs Loranas suvokia gresiančias pasekmes ir atsakomybę, bei nori tai kuo greičiau ir kuo tyliau nutraukti. Iš esmės Loraną, pasidavusį savo silpnumui, J. P. Richet rodo labiau kaip aplinkybių auką, tačiau nepamirštama priminti ir apie jam tenkančią atsakomybę. Be to, J. P. Richet versijoje labiau išplėtotas Lorano dukters Mari personažas – C. Berri filme Pjero dukra Martina (akt. Christine Dejoux) neskaitant kelių aštrių scenų šmėsteli epizodiškai, o štai Mari personažas naujojoje versijoje yra pakankamai svarbus ir įdomus. Abiejuose filmuose galima pastebėti laikmetį identifikuojančių ženklų – tik jei nešiojamieji kompiuteriai, išmanieji telefonai ir Facebook‘as, liudijantys interneto vaikų kartą, naujojoje versijoje labiau tarnauja kaip fono detalės, tai 1977 m. ryškios tuo metu vyravusios idėjos, itin pabrėžusios asmens ir visuomenės laisvę. Todėl nuoga krūtine po Sen Tropezo paplūdimį lakstanti Fransuaza ir drąsus 1977 m. plakatas kai kuriuos žiūrovus dabar galbūt netgi lengvai šokiruotų – naujoji versija seksualumo prasme kiek santūresnė. Tiesa, nuogumo yra, tačiau jis ne toks atviras ir ne toks viešas kaip originalioje versijoje.

Pagrindinį aktorių ketvertą sudaro dvi šiuolaikinio prancūzų kino žvaigždės Vincentas Casselis ir François Cluzet, bei dvi jaunos aktorės Lola Le Lan ir Alice Isaaz. Be abejo, didžiausias krūvis laikosi ant velniškai patrauklaus Vincento Casselio pečių. Kaip komentuoja aktorius, šiame filme jis stengėsi sukurti modernaus, liberalaus, šaunaus (paauglių leksikonu – „kieto“ (cool)) tėčio vaidmenį. Loranas netampa gašliu nebe pirmos jaunystės donžuanu, besinaudojančiu susiklosčiusia situacija ir tiesiai į glėbį įkritusia aistringa Lolita. Priešingai, V. Casselio vaidinamas personažas stengiasi kaip įmanoma neutraliau užglaistyti savo neapgalvotą poelgį, tačiau neturi pakankamai drąsos atvirai prisipažinti, ką padaręs. Žinoma, V. Casselis atrodo įtikinamai, profesionaliai ir žaviai – kaip visada, tačiau vis tik šiame filme jis labiau palieka vienišo vilko, o ne paauglės tėvo įspūdį. Iš milžiniško populiarumo sulaukusio filmo „Neliečiamieji“ (pranc. „Intouchables“) pažįstamam F. Cluzet, vaidinančiam konservatyvesnį Antuaną, sekasi kiek prasčiau, tačiau kai kuriose epizoduose jis atrodo sukrečiančiai įtikinamas – ypač įsimintina scena, kur jo veidas net dreba iš įniršio. Tiesa, iš pradžių buvo planuota, kad Antuaną vaidins Oskaro laureatas Jeanas Dujardinas, tačiau dėl įtempto filmavimų tvarkaraščio aktorius turėjo atsisakyti šio pasiūlymo. Jaunosios aktorės A. Isaaz ir L. Le Lan taip pat palieka neblogą įspūdį – ypač tas pasakytina apie šviesiaplaukę Mari vaidinančią A. Isaaz, kuriančią atžarumu ir šiurkštumu nuo skaudinančio pasaulio atsitveriantį personažą. Jaunąją viliotoją Luną vaidinusiai L. Le Lan kartais sekėsi neblogai, kartais kiek prasčiau – pasitaikė epizodų, kur jos vaidyba atrodė truputį nenatūraliai. Nieko keisto – priešingai nei A. Isaaz, kuri vaidina įvairiuose kino ir televizijos projektuose, L. Le Lan „Viena nepatogi akimirka“ yra apskritai vaidybinis debiutas. Tačiau jai vis tik užteko sugebėjimų priversti pajusti antipatiją šitaip begėdiškai besielgiančiai savo veikėjai. Bendrai paėmus, aktoriai tikrai neblogai atliko savo darbą, nors jų personažai iš esmės išlieka stereotipiški ir nenukrypstantys nuo nustatytos linijos, tačiau tarp aktorių tvyranti alchemija sukuria natūralumo jausmą ir leidžia užmiršti kiek šablonišką personažų elgesį.

Technine prasme naujoji versija, žinoma, nufilmuota daug tobuliau. Operatorius dažnai nudžiugina iš tiesų įspūdingomis Korsikos panoramomis. Vaizdo ir garso montažas atliktas gerai, įskaitant ir tuos momentus, kai filmuojama jūroje. Tiesa, gal kiek užkliuvo traškanti intro daina – berods, ilgametis Prancūzijos vasaros himnas François Deguelt „Le ciel, le soleil et la mer“, bet tai jau paties seno įrašo, kuris tarnauja kaip savotiška duoklė senajai versijai, trūkumas. Garso takelis parinktas neblogai – be jau minėtos retro „Le ciel, le soleil et la mer“ gana tiksliai nupasakojančios, ko galima tikėtis iš būsimo filmo, filmo vaizdus lydi ir moderni šiuolaikinė muzika, ir lyriški instrumentinės muzikos intarpai.

„Viena nepatogi akimirka“ – smagi vasariška komedija, kurios stiprioji pusė – lengva, neįpareigojanti nuotaika ir puiki tiek pripažintų kino grandų, tiek jaunų aktorių vaidyba. Kiek kitaip sudėlioti akcentai ir daugiau įtrauktų komedijos elementų nei 1977 m. originale, suteikia šiam perdirbinimui savitumo. Ir nors tai nėra kinematografijos šedevras, kurį būtina pamatyti, kaip lengvas, vasariškas filmas, persmelktas vėjo ir seksualumo dvelksmo, su daug saulės, smėlio ir jūros „Viena nepatogi akimirka“ tikrai neprailgs ir padovanos gal net ne vieną patogią ir priverčiančią nusijuokti akimirką.