Jaunystės pažadas

Filmų apie karą, ypatingai pastaruoju metu, sulaukiame tikrai nemažai. Žinoma, jie yra labai specifiniai, todėl nėra kepami kaip kokios kvailos komedijos ar eiliniai veiksmo filmai, bet jau du ar trys filmai per metus nėra jau taip ir mažai. Kas išties yra retenybė, tai pasakojimas apie karą ne apkasuose ar pirmoje fronto linijoje esančių kietų (arba ne) vyrų akimis, o kiek kitokiu kampu. Šiemet jau buvo tokio tipo užuomazgos filme „Mūšis dėl Sevastopolio“, kuriame buvo pasakojama apie šaulę moterį. Na, o dabar kinus pasiekia dar viena juostą apie moterį, tik šįkart ne iš fronto linijos, o už jos. Iš ten, kur daug kraujo ir žaizdų, bet kulkos neskraido. Kartu tai ir jausminga meilės istorija, pristatoma filme „Jaunystės pažadas“.

Turinys

Šiek tiek maištaujanti jauna mergina Vera netikėtai sutinka žavingą jaunuolį, naująjį brolio tarnybos draugą Rolandą. Ir nors pradžioje ji bando atsispirti jausmas, ji ir Rolandas netrukus pajaučia viens kitam itin karštus jausmus. Bėda tik ta, kad Europoje įsiplieskia Pirmasis pasaulinis karas, o Veros mylimasis, vedamas pareigos šauksmo, kartu su broliu Edvardu užsirašo į frontą ir išvyksta grumtis su priešiškai nusiteikusiais vokiečiais. Galiausiai, viltys, jog karas pasibaigs dar neprasidėjęs, išsisklaido ir mergina meta visą savo gyvenimą tam, kad bent kiek priartėtų prie dviejų svarbiausių vyrų savo gyvenime. Ten, kur rafinuotumo ir ramybės nėra, o aplink telkšo kraujas ir suniokoti kūnai, į karo lauko ligoninę.

Normalaus pilno metro kine debiutuojantis režisierius Jamesas Kentas puikiai pasidarbuoja su gauta medžiaga. Tiesa, jis nėra visiškai žalias kino kūrėjas. Iki šiol jis yra režisavęs televizinių filmų ir kelis serialus, taip pat trumpametražių filmų, tačiau dabar jis žengia į plačius vandenis, o jo žingsnis – labai platus. Apsiėmęs kurti itin sunkaus turinio juostą kino kūrėjas nė nedvejodamas išjudino visą kolektyvą taip, kad galėtų perteikti kaip įmanoma tikroviškesnį vaizdą ir vienos ypatingai emociškai stiprios moters gyvenimą. Su keliais menkais nuosmukiais, filmas pralenkia visus lūkesčius.

Juostos siužetinė linija parašyta taip, kad kiekvienas veikėjas būtų kažkiek svarbus veiksmo centre atsidūrusiai merginai ir kiekvienas jų turi tiek ekrano laiko, kad galėtų pakankamai gerai atsiskleisti. Svarbiausia tai, viskas, kas su Verą, papildo ją. Jos išgyvenimus, potyrius, jausmus, skausmą ir visus jos sprendimus. Retai kine pamatysi tokį filmą, kuriame kiekvienas ekrane matomas veiksmas kažkuo prisideda prie pagrindinio veikėjo ir, svarbiausia, plėtoja jo istoriją nuo pat pradžios iki pabaigos. Tai yra būtent šis filmas, sugebantis nagrinėti moters vaidmenį dvidešimtojo amžiaus pradžioje, sunkų jos darbą patriarchalinėje visuomenėje karinio konflikto metu.

Kaip sufleruoja ir pavadinimas, ir filmo plakatas, vienas pagrindinių filmo akcentų yra meilės istorija. Ji juostoje pavaizduota nebanaliai, labai romantiškai ir… poetiškai. Būtent per eilėraščius veikėjai atskleidžia meilę vienas kitam. Ir, nors atrodo, kad juostoje nėra jau tiek daug tų eilėraščių, jų yra tiek, kad matytųsi Veros ir Rolando jausmų evoliucija, užrašoma ant popieriaus gabalėlių. Galiausiai, eilėraščiai suteikia noro gyventi, jausti ir tikėti laiminga pabaiga.

Jau anksčiau trumpai užsiminiau apie veikėjus. Neliečiant pagrindinės merginos, visi kiti nublanksta prieš ją. Nepaisant to, jie visi gauna tiek ekrano laiko, kad galėtų atskleisti save ir savo svarbą Veros gyvenime. Būtent jie lemia kiekvieną merginos pasirinkimą. Tiesiogiai, ar ne. Ir tai tikrai žavi. Gerai išplėtota kiekvieno jų istorija džiugina net ir tokių tragiškų įvykių fone.

Na, o kalbant apie foną, visas filmas kuriamas labai tipinėje britų karo atmosferoje. Tiksliau, tokioje, kokią galima išvysti kituose, kiek senesniuose filmuose ar televizijos serialuose. Nereikia apsimesti, kad mes žinome, kaip atrodė laikai prieš šimtmetį, tačiau viskas atrodo labai autentiškai. Niūriose karo veiksmų zonose galime išvysti ir spalvingų saulėlydžių, kurie praskaidrina žiaurią realybę. Ir tuomet į ją vėl sugrąžina tarp žydinčių našlaičių gulintys išdarkyti lavonai. Kitaip tariant, filmas nepaleidžia iš realybės, parodydamas aplink esantį siaubą ir skausmą.

Techninė pusė

Filmo garso takeliu rūpinosi vokiečių kompozitorius Maxas Richteris. Karinėms dramoms jausmingi garso takeliai yra ypatingai svarbūs, todėl čia kompozitorius pasistengė ir padirbėjo tikrai iš peties. Stiprūs emociškai, be galo jausmingi ir melodingi kūriniai sugeba suvirpinti žiūrovų širdis, kai muzika susijungia su labai jaudinančiais vaizdais. Džiugių kompozicijų šiame filme nėra tiek jau daug, viskas remiasi į karo siaubą, todėl būtent ten besiliejančių natų harmonija sugeba užburti. Tuo tarpu ramiose scenose muzika pradingsta, ji visiškai nejaučiama. Bet tai lyg ir gerai, nes pašaliniai skambesiai neužgožia pagrindinių veikėjų kaitos stebėjimo.

Filme gerai atkuriamas tuometinis garderobas, dekoracijos tiesiog pritrenkiamai tikslios. Ir vis tiek, filme galima įžvelgti klaidų. Taip, visiškai tuo laikotarpiu nesidominčiam, o gal net ir visai neblogai apsišvietusiam žiūrovui bus nepastebimos kelios smulkios klaidos, bet kiti gali jas ir išvysti. Kad ir tai, jog Rolandas filme vilki tų metų uniformą, kokios vilkėti neturėtų, nes ji pasirodė metais vėliau nei pasakojamas laikotarpis. Tačiau tai tik smulkmenos. Visa kita yra labai gerai.

Tai jau antras filmas, kai kinematografas Robas Hardy‘is dirba su pagrindinį vaidmenį atlikusia aktore. Kaip ir „Ex Machina“, taip ir čia operatorius savo darbu sugeba parodyti viską taip, kad viskas atrodo šimtą kartų efektyviau. Jei pastarajame filme toks filmavimo stilius kėlė įtampą, tai šioje juostoje su įtampa visai nežaidžiama. Rodomi vaizdai priverčia jausti siaubą ir viską, ką apibrėžia karas – aukas, mirtį ir vaikščiojimą ant ribos. Kiekvienas platus kadras yra emociškai labai paveikus, ypatingai, kai parodomas laukas, pilnas stipriai sužeistų karių. Tikrai puikus operatoriaus darbas, prisidedantis prie filmo kokybės.

Filmo garso montažas puikus, tačiau vaizdo montažas šiek tiek šlubuoja. Perėjimai tarp scenų yra sklandūs ir labai tvarkingi, tačiau ne vieną kartą buvo galima pastebėti, kaip keičiantis kadrams keičiasi veikėjų kepurės, medaliai pereina iš vienos vietos į kitą ar dar kitos smulkmenos. Tiesa, šįkart smulkmenos yra svarbios ir parodo, kad kino kūrėjai nesutelkė tiek dėmesio filmo montavimo metu, kaip jį kurdami filmavimo aikštelėse (nors ir ten nemažai pro akis praslydo, kaip matom).

Aktoriai

Pagrindinį Veros Britan vaidmenį atlikusi Alicia Vikander pasirodė nepriekaištingai. Išties nuostabiai. Tai yra fantastiška jaunosios karto aktorė, kuri sugeba perteikti tokį stiprų draminį veikėją ne skeryčiodamasi rankomis, o tiesiog lengvai ir paprastai žaisdama emocijomis ir veido išraiškomis. Ji akimirksniu pakeisdavo savo veido išraiškas, bet tuo pačiu ir labai įtaigiai vaidino gyvenimo vis parklupdomą, bet atsitiesti sugebančią moterį. Iš jos vidaus sklindantis neutralumas patikėti vaidmeniu privertė praėjus vos kelioms filmo minutėms.

Visai neblogai filme pasirodė ir „Sostų žaidimų“ aktorius Kitas Haringtonas. Pagaliau jis vaidino. Žinoma, jo vaidmuo buvo gerokai lengvesnis ir mažai komplikuotas, nei lyginant su A. Vikander, bet jis tikrai neblogai perteikė savo veikėją. Tą patį galima pasakytį ir apie Taroną Edgertoną, kuris dar visai neseniai papuolė į daugumos pasaulio kino mylėtojų akiratį filme „Kingsmen: Slaptoji tarnyba“.

Antraplaniuose veikėjuose buvo gana žinomų aktorių, kad ir Emily Watson, Miranda RIchardson ar Dominicas Westas. Jie gerai atliko savo vaidmenis, įtikino jų reikšme, tačiau tik tiek. Jie buvo šiek tiek, nors ką jau čia, visiškai užgožti pagrindinės veikėjos.

Verdiktas

„Jaunystės pažadas“ pristato visiškai kitokį filmą nei esame įpratę matyti. Per meilės istoriją ir moters pasiaukojimą pasakojama siužetinė linija gvildena ne tik karo blogio ir siaubo temas, bet ir moters vietą XX amžiaus pradžioje. Kova dėl būvio šiame filme vyksta ne tik prie fronto linijos, bet ir labai toli nuo jos, kur kiekvienas veiksmas gali kainuoti potencialiai klestinčią karjerą. Ir taip, filmo kūrėjai sukurtais veikėjais sugeba formuoti pagrindinės moters portretą bet kokiu savo sprendimu. Pagal biografinį romaną sukurtas filmas nukelia mus į Pirmojo pasaulinio karo metus ir priverčia visai kitaip pažiūrėti į tai, ką tuo metu turėjo patirti nematomoji karo pusės – moterys.