Self/less

Nemirtingumo tema kine yra bene labiausiai plėtojama pačiuose įvairiausiuose žanruose. Istorijas pie amžiną gyvenimą galima stebėti komedijose, kartais siaubo filmuose ar animacijose, taip pat ir fantastiniuose filmuose. Tačiau dažniausiai apie tai kalbama mokslinės fantastikos filmuose, kuriuose viskas lyg ir vyksta dabar, tačiau su neaiškiai veikiančių prietaisų ar technologijų pagalba. Šiais metais jau turėjome puikų mokslinės fantastikos filmą „Ex Machina“ apie dirbtinį intelektą, o dabar į kino teatrus atkeliauja savotiško nemirtingumo ir kūnų keitimo filmas „Self/less“. Galima įžvelgti ir bendrą liniją – nė vieno j nesugebama išversti lietuvių kalbą.

Turinys

Mirštantis labai turtingas nekilnojamo turto magnatas sužino, kad jo dienos nebūtinai turi būti suskaičiuotos. Slapta, be galo brangiai atliekama procedūra gali išgelbėti jo protą ir perkelti į naują, jauną ir sveiką kūną. Ilgia nedvejodamas vyras pasirenka šį variantą ir palieka savo senąjį gyvenimą praeityje, lepindamasis turtais ir gražių moterų dėmesiu. Tik vieną dieną jį pasiveja ne tik jo, bet ir to kūno, kuriame yra, gyvenimas. Pradėjęs aiškintis to priežastis, jis supranta, kad procedūra atlikusi organizacija visais įmanomais būdais mėgins sunaikinti bet kokį menkiausią iki jų vedantį pėdsaką.

Filmo režisūra užsiėmęs indų kino kūrėjas Tarsimas Singhas šįkart pristatė dar vieną kitokio žanro filmą. Anksčiau pristatęs „Veidrodėli, veidrodėli…“, „Celę“ ir „Nemirtinguosius“, režisierius imasi mokslinės fantastikos žanro ir šiek tiek prašauna. Ir nors pati filmo idėja yra net labai patraukli ir viliojanti įgyvendinimas šiek tiek šlubuoja.

Pati filmo siužetinė linija yra ganėtinai nuspėjama. Savaime suprantama, prie šio „nuspėjimo“ prisidėjo ir rodytas filmo anonsas, bet ir be jo būtų galima nujausti, kaip klostysis mirties bijančio nekilnojamo turto magnato gyvenimas. Aišku viskas, nuo pradžios iki pabaigos. Labai gaila, kad kūrėjas kartu su scenaristais nesugebėjo taip išplėtoti siužeto vingių, kad jie išlaikytų dėmesį iki pat pabaigos ir suteiktų nežinomumo džiaugsmą.

Na, o filmo istorija pasirinkta gana keistai. Pirmoji filmo dalis visai nebloga, veiksmas rutuliojasi nuosekliai, nenuobodžiai ir gana patraukliau. Bet galiausiai ateina akimirka, kai į viską turėjo būt įkišta erzinanti draminė kryptis, apie prarastą-atiduotą ankstesnį gyvenimą. Pati didžiausia kvailystė yra paaiškinimas, kodėl kūnai yra ne tokie, kokie iš pradžių buvo apibūdinti.

Kas šiame filme tikrai labai gerai – tai stiprios veiksmo scenos. Pagrindinio vaidmens atlikėjas atrodo labai tinkamas efektingam veiksmui, todėl kiekvienos muštynės, susišaudymai ar automobilių gaudynės sukelia šiokį tokį adrenalino kiekį kraujyje ir pravaiko sukilusį miego norą. O pastarasis kyla būtent dėl to, kad juosta yra per daug ištempta. Beveik dvi valandas trunkantis filmas galėjo viską išsukti greičiau, bent dvidešimt minučių sutaupant, ir viskas būtų buvę tiesiog tobula. Dabar… Tam tikrai momentas žiovulys tikrai kyla.

Šiame darbe veikėjų tikrai netrūksta, tačiau pilnai išplėtojamas tik vienas. O gal du? Ne, visgi vienas. Būtent Deimienas, nekilnojamo turto magnatas, kuris parodomas tai vieno aktoriaus kūne, tai kito. Galime stebėti jo išgyvenimus, moralinius susiskaldymus, sąžinės graužatį ir kitas dvejonių draskomo žmogaus emocijas. Tuo tarpu visi kiti veikėjai yra labai paviršutiniški. Vaiko įkišimas į šį pasakojimą didelio pliuso neprideda.

Techninė pusė

Ne kartą esu akcentavęs, kad garso takelis filme yra labai svarbus. Ir nesvarbu, koks tai filmas bebūtų, be gero garso takelio net pati geriausia idėja praranda labai daug. Taip nutiko ir čia. Vos keliose scenose panaudotos muzikinės kompozicijos sukuria veiksmą atitinkančią atmosferą, o viso kito metu muzika ar dainos yra per daug silpnos, kad gerai atskleistų juostos potencialą. Iš esmės, muzika išsiskiria, ji girdima ir „jaučiama“, bet gerokai per silpnai ir nelabai tinkamai. Vos išėjus po seanso jau sunku ir bepasakyti, kas skambėjo filme.

Operatoriaus darbas filme yra viena gerų techninių juostos savybių. Reikia pripažinti, kad viskas nufilmuota taip, kad būtų gražu. Ar tai būtų gamtos horizontai, ar minimalistinio stiliaus laboratorijos, ar įtempto veiksmo scenos. Ypatingai jos. Būtent puikiu kameros darbu sužadinamas veiksmo pojūtis ir po kiekvieno triuškinančio smūgio kūnas net suvirpa. Labai gerai atrodė ir antrojoje filmo pusėje vykusios automobilių gaudynės. Tai bene pati įtempčiausia filmo scena.

Dėl prasto garso takelio sukuriamo efekto prisidėjo ir nestebuklingas garso montažas. Techninio triukšmo nesigirdėjo, tačiau garsas sulipdytas aplaidžiai. Tose scenose, kur muzika turėjo valdyti, ji girdėjosi vos vos. Gal būt tai buvo sąmoningas sprendimas, siekiant išryškinti smūgių garsus ar tiesiog ramiau kelti įtampą, bet tokie sąmoningi sprendimai negali būti leidžiami mokslinės fantastikos veiksmo trileryje. Na, o veiksmo montažas buvo gana neblogas. Poroje scenu matėsi grubus nutraukimas, bet bendrąja prasme viskas tikrai gerai.

Aktoriai

Pagrindinį vaidmenį juostoje atlikęs Ryanas Raynoldsas atrodė tikrai šauniai. Galima sakyti, kad ant jo stovėjo visas filmas. Labai džiugu, kad iš romantinių komedijų išlipęs aktorius vis dažniau matomas veiksmo ar draminiuose vaidmenyse. Veiksmo filmai jam ypatingai tinka. Ypač dabar, kai jis jau visiškai fiziškai pasiruošęs „Deadpoolo“ vaidmeniui. Filme galima atkreipti dėmesį ne tik į patobulėjusią jo vaidybą, bet ir į jo padidėjusius raumenis.

Tuo tarpu jo kolega ir teoriškai kūną užvaldęs Benas Kingsley‘is buvo… Toks pats, kaip ir dar 10 anksčiau pasirodžiusių filmų. Visiškai vaidyboje sustingęs aktorius vis dar bando sužavėti sero titulu, tačiau jo geri laikai praėjo jau seniai. Žinoma, smagu stebėti šį aktorių kine, tačiau nieko naujo ar patrauklaus nebeišvystame jau kurį laiką. Greičiausiai ir nebeišvysime.

Kiti juostos aktoriai yra kaip ir visiškai antraplaniai. Nežibėjo nė vienas jų vaidyba, tačiau savo vaidmenį atliko sąlyginai neblogai. To priežastis labai paprasta – pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į Rayaną Raynoldsą. Ir dėl to negali pykti. Iš labiau matomų aktorių galima paminėti Natalie Martinez, Matthew Goode’ą, Dereką Luke’ą ir daugiausiai televizijoje vaidinantį Victorą Garberį.

Verdiktas

„Self/less“ yra labai didelį potencialą turėjęs filmas. Deja, tą potencialą filmo kūrėjai praganė kažkur pakeliui į montažinę. Pirmoje filmo pusėje sudominęs istorija filmas jau po pirmo pusvalandžio pasiduoda ir visą dėmesį sutelkia į veiksmą. Jo, beje, irgi ne labai daug. Kad ir kaip būtų gaila, visai gerai vaidinantis Rayanas Raynoldsas nesugeba pats ištempti viso filmo, tačiau parodo visai neblogus sugebėjimus atlikti stiprius vaidmenis. Be jo ir gero operatoriaus darbo filmas teturi silpną istoriją, atsibodusią siužetinę liniją ir labai vidutinišką techninę pusę.