Režisūroje debiutuojantys komedijų specialistai iš Rusijos, Armenas Anakisianas ir Vitalijus Reingevercas, 2014 m. tarpusavy jau bendradarbiavo prie pasirodžiusios, visai šeimai skirtos komedijos „Dovana su charakteriu“, o šiais metais pristato ne ką mažiau intriguojantį, nuotaikingą bei pamokantį kino projektą. Atsižvelgus kokias vulgarybes kiekvienais metais publikai bando įpiršti rusų kino rinka, šis filmas tampa gana netipiniu reiškiniu savo žanre.
Apie ką mes čia…
Jeigu žmogui sekasi kiekviename žingsnyje, net sunku būtų pagalvoti, jog kažkas pagaliau gali nepasisekti. Darbas, merginos ar šiaip laisvalaikis – tai yra sferos, be kurių Maksas neįsivaizduoja savo sėkmingo gyvenimo. Vieną dieną žinomą skulptorių ištinka nelaimė – jį išduoda jo kairioji ranka. Jis pradeda elgtis labai keistai – ranka „paima viršų“ ir kontroliuoja visus jo sprendimus, tačiau herojaus pažįstami galvoja, jog vyrui pavažiavo stogas. Tikroji problema slepiasi kur kas giliau…
Kūrinio vidus
Pirma mintis, atėjusi į galvą perskaičius filmo aprašymą – „nejaugi ir vėl pasirodo eilinis Sariko Andreasiano ir jo šutvės vėmalas?“ Deja, šįkart pasižiūrėjus šią visai nuotaikingą, o svarbiausia visai padorią ir tikrai pamokančią istoriją, kurią net nėra gėda parodyti ir vaikams, susidaro kitas klausimas – kodėl reklamos specialistai filmą pristatė tokiu kvailu būdu? Jeigu atsižvelgus į paskutines panašaus žanro rusų juostas – ši stovi keliomis galvomis aukščiau.
Filmas tampa gana atvira, nuotaikinga, bet ir labai pamokančia pamoka apie žmogaus gyvenimo kryžkelius ir jo praeities šešėlius. Kiekvienas blogas sprendimas, kiekvienas nuskriaustas žmogus ir kiekviena sudaužyta širdis anksčiau ar vėliau duos apie save žinoti, smogs į paširdžius taip stipriai, jog po tokio nokauto bus labai sunku atsitokėti. Kaip pavyzdį turime Maksą, kuriam gyvenimas atneša vieną staigmeną po kitos. Tačiau, tai visgi pamokantis filmas, todėl juostos metu matome personažo reabilitaciją ir jo norą persiauklėti į geresnį žmogų. Manau, jog kūrėjai siekė parodyti, jog net ir didžiausi niekšai gali tapti padoriais žmonėmis – pasikeisti niekada nėra per vėlu, svarbu, kad būtų noras ir teigiamai nuteikiantys žmonės, dėl kurių irgi reikia stengtis pakeisti savo gyvenimiškas pažiūras.
Herojų filme ne tiek ir daug, viskas koncentruojasi į pagrindinio herojaus Makso ego slopinimą ir jo transformaciją. Veikėjas atsiskleidžia pamažu, tačiau jau įpusėjus filmui matomas gana didžiulis progresas. Malonu žiūrėti į jo pastangas, veiksmus ir kartu galima smagiai pasijuokti iš kuriozinių personažo situacijų, kurių čia tikrai netrūksta. Taip pat labai gerai pagrindinį veikėją papildė Sofija, kurios dėka personažas mutavo visos juostos metu, kol galiausiai išvystame tikrąją jo pažangą. Humoristinę pusę palaikė Georgijus, Denisas ir Sofijos gydytojas.
Nors tai ir lengvas, banalus filmas, pernelyg daug atskleisti apie filmą tikrai nesinori, tačiau reikia pripažinti – filme slypi skani gėrio dozė (bent jau tokią juosta pati propaguoja). Net sunku būtų sulygint su tokiais niekalais kaip „Ką išdarinėja vyrai“, „Dubleris“, „Vyrai prieš moterys“ ir kitus nesąmoningus rusų kino industrijos brudus. „Viena kairiąja“ puikiai tinka atsipalaidavimui tiek draugų, tiek mylimo žmogaus kompanijoje.
Techninė juostos pusė
Jeigu kalbėti apie techninius duomenis, būtent kameros darbas labiausiai patraukia akis – operatorius sugebėjo perteikti herojaus komines situacijas itin smagiai. Muzika taip pat visai linksma sugebėjo išlaikyti nuotaikingą ir lengvai vystomos siužetinės linijos atmosferą. Montažas visai neblogas, o istorija papasakota vientisai, nėra chaoso. Tvarkingai ir netgi galima pasakyti, jog skoningai parinktos scenos. Dėl užtęstų scenų pateikimo bežiūrint neaplanko nuobodulio jausmas. Už tai tikrai ačiū kūrėjams.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindinį vaidmenį atlikęs Dmitrijus Nagijevas Rusijoje dabar gyvena ties tikros populiarumo bangos viršūne ir tai tikrai nenustebino režisierių sprendimo pakviesti jo atlikti Makso vaidmenį. Aktorius visai smagiai jautėsi šiame vaidmenyje, todėl atlikti viengungio narcizo vaidmenį (koks jis iš tikrųjų gyvenime ir yra) nesudarė jokių sunkumų. Būtent Dmitrijus daugelyje scenų žibėjo lyg Oskarą gavęs Holivudo gražuolis. Tikrai smagus pasirodymas, kuris privertė kelis kartus garsiai nusijuokti kino salėje.
Polina Gagarina, kuriai atiteko Sofijos vaidmuo, nespindėjo aktoriniais sugebėjimais, ypač, kai filme yra toks pokštininkas kaip D. Nagijevas, tačiau vien fiziniais duomenimis sugebėjo pakerėti daugelį vyriškos lyties atstovų. Graži mergaitė, labai graži ir to užtenka užpildyti jos „medinės“ vaidybos spragas. Pats personažas, žinoma, labai svarbus pagrindinio herojaus pasikeitimui.
Filme taip pat pasirodo tokie žinomi veidai kaip Michailas Galustianas, Janas Capnikas ir Konstantinas Kriukovas.
Verdiktas
„Viena kairiąja“ – tai visiškai padori ir neerzinanti rusų komedija, kurioje rasta vietos ir humorui, ir meilei, ir, žinoma, gyvenimiškam pamokslui apie nedorai pragyventą lovelaso gyvenimą su jo noru pasikeisti į gerąją pusę. Galiausiai, filmas tampa tikra atgaiva visiems Rusijos komedijos žiūrovams nuo beprasmio ir vulgaraus studijos „Enjoy Movies“ prakeiksmo.
