Karštos gaudynės

Romantinių komedijų asė, režisierė ir savo pačios filmų prodiuserė Anne Fletcher, kurią žiūrovai labiausiai žino iš 2008 metais pasirodžiusios romantinės komedijos „27 vestuvės“ ir 2009 m. tarptautiniu hitu tapusios pavažiavusios komedijos „Piršlybos“, grįžta su dar viena moteriškai auditorijai skirta juoko doze. Ir pristato kelioninę komediją apie netipinę, į kuriozines situacijas pakliūnančią seksualių bėglių porą.

Apie ką mes čia…

Pareigūnė Kuper gauna iš pirmo žvilgsnio lengvą ir jokių pastangų nereikalaujančią užduotį. Ji turi nuvykti į liudininkų namus, turinčius atskleisti purviniausias vietinio gangsterio Kortezo paslaptis, ir juos palydėti į saugią vietą Dalase. Tačiau atvykus į vietą, ją ir jos partnerį užpuola nežinomi nusikaltėliai, kurie nužudo pagrindinį liudininką. Likusi gyva jo žmona Daniela tampa vieninteliu šansu suimti Kortezą. Moterims prasideda ilga, pavojinga ir nuotykių kupina kelionė link Dalaso, kurios metu jos privalės bet kokiu būdu rasti bendrą kalbą, nes kitaip jų lauks liūdnas likimas šiukšlių maišuose. Visgi, Kortezo pakalikai irgi nesnaudžia…

Kūrinio vidus

Anne Fletcher yra režisierė, iš kurios nesitikima nieko intelektualaus, bet ji savo paprastais pasakojimais sugeba pritraukti bet kokį žiūrovą prie ekranų. Prisiminkime vien „Piršlybas“. Tačiau naujas jos filmas nuvilia visais įmanomais būdais, nes mes gauname ne tik žanro mišrainę, tačiau ir pačios bėglių tematikos kratinį, kuris nei kiek nenustebina ir net vargiai priverčia išspausti šypseną.

Taigi, žiūrint naujausia A. Fletcher filmą galime įžvelgti panašumus su kultine 1987 m. pasirodžiusia komedija „Lėktuvais, Traukiniais ir Automobiliais“, 1988 m. veiksmo filmu „Bėgimas naktį“ ar su naujomis juostomis „Vingiuotas kelias namo“, „Vienas šūvis, dvi kulkos“ ir „Pasodinsiu savo eks“. Sprendžiant iš to, galima tvirtai teigti, jog nieko naujo taip ir nepamatome. Visa tai jau daug kartų matyta, o ir naujų juokelių nebuvo galima išgirsti. Jau klišiniu tapęs juokelis apie „Žmogų su randu“ ir kokainą verčia vemti nuo scenaristų ribotumo ir visiškai jokio kūrybiškumo neturėjimo. Vienintelė scena, kuri šiek tiek priverčia nusišypsoti, tai Justino Bieberio parodija. Ir tai, ši scena pasirodo filmo pabaigoje, todėl tenka daugiau nei valandą kankintis žiūrint į dvi vištas, norinčias išnešti sveiką kailį nuo banditų.

Kalbant apie pačius veikėjus, tai gauname standartinį paketą – nevykėlį teisuolį, kuriam patikėta svarbi misija ir jis bando visais įmanomais būdais nepasišiukšlinti. Antra pusė – kovingai nusiteikęs karštakošis, kuris nepaiso jokių taisyklių. Tai jau nėra juokinga, ypač, kai viso filmo metu girdimas erzinantis Danielos balsas. Kuper vienintelė juostos herojė, kurią dar galima palaikyti ir nelinkėti jai mirties. Teisuolė, kuriai svarbus jos darbas ir žmonių saugumas, kažkodėl ir žavi. O ir jos išvaizda žymiai seksualesnė už pietietišką nepraustaburnę palydovę. Visi kiti, ypač jau paminėta Daniela, nusipelnė egzekucijos dėl pastovaus erzinančio pasirodymo ekrane.

Meilės juostoje minimaliai, todėl kas eis ir tikėsis išvysti kažką romantiško, nusivils. Nors, tai ir yra didžiausia filmo problema. Romantiniai santykiai tokio pobūdžio filmuose sugeba įnešti daugiau pozityvumo ir jaudulio dėl pačių herojų. Galima tą patį pasakyti ir apie draugystę. Jos čia tiesiog nėra, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad va, tuoj pagrindinės veikėjos susiburkuos į tikrai šaunią komandą ir taps tikromis nelaimės bičiulėmis. Nei meilės, nei draugystės, net aistros filme nebuvo.

Tai visiškai tuščias ir net pramogai silpnas filmas, po kurio pabaigos bus galima suprasti tik viena – nei prarasto laiko, nei pinigų už bilietą nesusigrąžinsi. O gaila, nes režisierė ir jos ankstesni darbai buvo išties smagūs.

Techninė juostos pusė

Muzika filme vienintelis neblogas dalykas, kuris neverčia žiovauti. Būtent neblogai priderinti prie veiksmo scenų muzikiniai kūriniai ir tampa nebloga pagalba šiai juostai. Tam padeda ir stiprus garso montažas, leidžiantis bent akimirkai pajusti pavojingą bėglių nužingsniuotą kelią. Panašiai, kaip ir neblogas kameros darbas, kuris pagyvina bendrą vaizdą. Visgi susišaudymai ir pasivažinėjimai autobusais atrodo efektingai. Bet, deja, čia tik techninės pusės privalumai, kurie niekuo negali padėti prastai parašytam scenarijui.

Vaizdo montažas silpnas. Filmo metu akivaizdžiai buvo matomos klaidos, o jos tapo dar ryškesnės po neatsakingo kūrėjų darbo su parėjimais iš vienos vietos į kitą. Tą patį galima pasakyti ir apie logines scenų klaidas, kuriose akivaizdžiai matėsi dublių perteklius, kurį vėliau demonstratyviai mums parodo juostos pabaigoje.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filmą nepakenčiamu padaro ir viena pagrindinių rolių atlikėja, erzinančio balso ir stulbinančio kūno savininkė – Sofia Vergara, įkūnijusi Danielą. Viso filmo metu tiesiog neįmanoma klausyti jos balso, o dar kai ji bando kažką pasakyti juokingo ir padaro tą ploną balselį, nuo tokios agonijos norisi užsidengti ausis. Tik ir lauki, kol ji užsičiaups, nes tokio klaikaus ir į neviltį varančio balso Holivude dar reiktų paieškot. Vienas pliusas – kojos, krūtinė ir užpakalio forma. Jei ne šie jos privalumai, tai filmą galima būtų užbaigti po dešimties minučių.

Reese Witherspoon, atlikusi pareigūnės Kuper vaidmenį, atrodė visai smagiai. Kaimietiškas ir gana taiklus to regiono akcentas padarė iš jos visai linksmą nevykėlę. Ji vaidinti moka ne tik dramose, bet ir komedijose, tačiau šis jos pasirinkimas nėra geras. Galima buvo surasti padoresnį projektą.

Antraplaniuose vaidmenyse karts nuo karto pasirodydavo Robertas Kazinsky‘is, Johnas Carrollas Lynchas ir Michaelis Mosley‘is. Visi jie nepadarė ničnieko, kad filmas taptų įdomesniu reginiu.

Verdiktas

„Karštos gaudynės“ – tai prasčiokiškas ir visiškai neįdomus žinomų temos filmų atkartojimas, neturintis jokios išliekamosios vertės ir net eilinei pramogai kine netinkantis komedinis projektas, kuriame netrūksta erzinančio Sofios Vergaros pasirodymo. Filmą drąsiai galima laikyti pačiu prasčiausiu režisierės Anne Fletcher karjeros darbu.