Britų režisierius Richardas Loncraine‘as prieš karjerą kine ir televizijoje buvo pasirinkęs skulptūros studijas. Tačiau nepaisant to, jo kino karjera klostosi gana sėkmingai. 1996 m. Berlyno kino festivalyje R. Loncraine‘as gavo Sidabrinį lokį už geriausią režisūrą, o jo filmas „Ričardas III“ („Richard III“) buvo nominuotas pagrindiniam festivalio prizui Auksiniam lokiui. Tęsiantis karjerą kine ir televizijoje vienas iš šiuo metu labiausiai gerbiamų Didžiosios Britanijos režisierių R. Loncraine‘as ėmėsi amerikiečių rašytojo Jill Siment knygos ekranizacijos.
Brandaus amžiaus sutuoktinių pora – buvusi mokytoja Ruta (akt. Diane Keaton) ir dalininkas Aleksas (akt. Morgan Freeman) – nusprendžia parduoti savo butą, kuriame gyvena jau keturiasdešimt metų. Jiems padeda Niujorko nekilnojamojo turto pardavimo subtilybes išmananti šio verslo specialistė Rutos dukterėčia Lilė (akt. Cynthia Nixon). Tačiau kaip tyčia būtent tą savaitgalį, kurį Ruta ir Aleksas nusprendžia atverti savo buto duris potencialiems pirkėjams, centrinį tiltą užblokuoja benzovežis, kas ne tik sukelia milžiniškas spūstis mieste, bet ir žiniasklaidos spekuliacijas apie teroristinį aktą, o poros šunelį tenka skubiai vežti pas veterinarą, iš kurio vėliau nerimastingai laukiama naujienų.
Filmo scenarijus paprastas ir niekuo neypatingas. Gal net kiek per paprastas. Būtų galima sakyti, kad net ir prabėgus visoms filmo minutėms taip nieko ir nepasakoma. Jei ne kelios, gal ir nevisai atskleistos, bet bent jau užkabintos gilesnės mintys. Visų pirma – apie drąsą laužyti stereotipus ir drąsą elgtis taip, kaip nori, o ne taip, kaip pataria kiti. Aleksas ir Ruta patys sau tampa geriausiu pavyzdžiu, kadangi tuomet, kai tuokėsi, baltaodės ir juodaodžio santuoka trisdešimtyje JAV valstijų vis dar buvo laikoma nelegalia, o likusiose į tokią mišrią santuoką buvo žiūrima skeptiškai. Antra kiek gilesnė žinutė – apie bėgantį laiką ir buvimą kartu, augimą, brendimą, ir senatvę drauge.
Trečioji žinutė – socialinė ir kiek ironiška. Kartu su personažais stebint isteriškus amerikiečių televizijos pranešimus matome, kaip greitai paliktas benzovežis „tampa“ grėsmę keliančia bomba, o pasišalinęs vairuotojas – pavojingu teroristu, nors niekam nieko blogo nepadarė. Tačiau žiniasklaidai užtenka vien to, kad benzovežio vairuotojas – musulmonas, o tada iš nieko, neturint jokių įrodymų, jokios patvirtintos informacijos formuojamas monstro paveikslas.
Filmo aktorių komanda savo darbą atlieka pakankamai neblogai. Ypač savo kiek ironišku, kiek skeptišku Alekso vaidmeniu žavi veteranas Oskaro laureatas Morganas Freemanas. Labai daug šis aktorius išreiškia vien mimika, žvilgsniu, akies mirktelėjimu. Jo kuriamas Aleksas dažnai ironiškas, tačiau, berods, vienintelis toje savaitgalio maišatyje neprarandantis sveiko proto. O štai Oskaro laureatei Diane‘ai Keaton dėl vaidybos galima papriekaištauti – jos personažas yra nevientisas ir varginantis. Jei Woody Alleno filmai neapsieina be „Manheteno neurotiko“ (tikrojo ar jo atmainų), tai Diane‘os Keaton Ruta yra Manheteno neurotikė kvadratu, nors „Mūsų gyvenimas“ ir nėra Woody Alleno filmas. Perdėtas jaudinimasis, nenatūralus žavėjimasis, mikčiojimas ir begaliniai „oh, oh“ gali išvesti iš kantrybės bet ką. Nors tai ištinka tam tikromis bangomis – kartais ir Ruta be reikalo neisterikuoja ir kalba pakankamai normaliai. Tačiau tokie neurotiniai priepuoliai nesiderina su ta Ruta, kokia ji buvo prieš keturiasdešimt metų. Jaunus Rutą ir Aleksą atitinkamai vaidina Claire van der Boom ir Korey Jackson, ir tai daro visai neblogai. Serialo „Seksas ir miestas“ žvaigždės Cynthios Nixon Lilė irgi pakankamai erzinanti, tačiau personažas pakankamai įdomus. Pakankamai neblogai atskleidžiama įtampa, tvyranti tarp Lilės ir Alekso. Tokį personažų „neišbaigtumą“, savotišką balansavimą ties dramatiškumu ir komiškumu greičiausiai lemia paties filmo žanras – atrodo, taip iki galo ir nenusprendžiama, kas tai turėjo būti: drama, komedija, tragikomedija, drama su komedijos elementais ar dar kas nors.
Techninė pusė nebloga, nors niekuo labai išskirtiniu nenustebina. Operatoriaus darbas pakankamai geras, montažas (neskaitant vienintelės scenos, kai truputį per greitai prisiminimais buvo nusikelta į praeitį) taip pat neblogas. Garso takelis galbūt irgi niekuo neišsiskiriantis, tačiau parinktas pakankamai neblogai.
„Mūsų gyvenimas“ – scenarijaus prasme nestebinantis, nepretenzingas, tačiau šiltas ir jaukus filmas, lengvai užkabinantis vieną kitą kiek gilesnę mintį, gaila tik, kad jų nesiima plėtoti. Žiūrovams turėtų būti smagu ekrane vėl išvysti kino veteranus Morganą Freemaną ir Diane‘ą Keaton. Tad jei per daug nesuerzins D. Keaton nenatūralumas, ir jei netikėti siužeto vingiai, draminė įtampa, gyvenimiškas humoras ar gilesnių problemų atskleidimas nėra tai, ko būtinai tikitės iš filmo, kaip vienkartinė peržiūra „Mūsų gyvenimas“ gali būti vartojamas. Bet ne daugiau. Visiems kitiems, kurie turi mažai laiko, su šiuo visiškai vidutiniu ir iš esmės nedaug ką pasakančiu filmu gaišti neverta.
Patiks, jei patiko „Savaitgalis Paryžiuje“ („Le Week-End“, 2013 m.), „Dar vieneri metai“ („Another Year“, 2010 m.)