Amerikiečių režisieriaus dviejų Oskarų laureato Rono Howardo pristatyti nereikia. Kine debiutavęs 1969 m. su pirmuoju trumpametražiu, po aštuonerių metų pristatė savo pirmąją ilgo metro juostą. Tačiau labiausiai jo vardą išgarsino tokie filmai kaip „Apolo 13“ (angl. „Apollo 13“, 1995 m.), „Nuostabus protas“ (angl. „Beautiful Mind“, 2001 m.), „Frostas prieš Niksoną“ (angl. „Frost/ Nixon“, 2008 m.) ir 2013 m. viena stipriausių dramų „Lenktynės“ (angl. „Rush“), iš arti atskleidusi aštuntojo dešimtmečio „Formulės – 1“ užkulisius. Po metų pertraukos R. Howardas grįžta su dar viena tikrais įvykiais paremta drama – tik šįkart jo nauja juosta nukelia daug toliau – į XIX a. pradžią.
Vėlų vakarą į Tomo Nikersono (akt. Brendan Gleeson) namus pasibeldžia jaunas rašytojas Hermanas Melvilis (akt. Ben Whishaw). Nors ir buvo susitarta iš anksto ir sumokėta, tačiau Tomas šiek tiek spyriojasi. Bet vis tik atkakliai prašomas, jis leidžiasi į prisiminimus. Apie tai, kaip kažkada seniai, 1820 m., pas būdamas dar visai jaunas berniokas (akt. Tom Holland), išplaukė banginių medžiotojų laivu „Eseksas“, kuriam vadovavo jaunas kapitonas Džordžas Polardas (akt. Benjamin Walker). Kapitono padėjėjas Ovenas Čeisas (akt. Chris Hemsworth) svajoja sumedžioti didžiulį banginį, tačiau nutinka atvirkščiai – milžiniškas kašalotas į šipulius sudaužo visus flotilės laivus, o išsigelbėjusiems nariams nieko kita nelieka kaip tik dreifuoti palaikėse valtelėse ir bet kokia kaina – net ir paminant moralinius principus – stengtis išgyventi.
Klasikinis amerikiečių rašytojo Hermano Melville‘io romanas „Mobis Dikas“ (angl. „Moby Dick“) į kino ekranus yra perkeltas ne kartą ir ne du. Tačiau šįkart, nors ir labai panaši, pasakojama kiek kita istorija – įvykiai, įkvėpę H. Melville‘į parašyti knygą ir sukurti Mobio Diko – milžiniško nesumedžiojamo banginio – legendą. Šiuo atveju daugiau dėmesio skiriama ne tiek nenumaldomam norui sumedžioti vandenyno milžiną, bet išgyvenimo dramai.
Iš esmės filmą galima skaidyti į dvi ryškias dalis – kovą su vandenyno stichija ir dreifavimą, kurias apjungia pasakotojas ir jo klausytojas. Kam reikalingas toks šokinėjimas iš filmo „realaus“ laiko į praeitį? Visų pirma, taip bandoma dar labiau pateisinti etiketę „pagal tikrus įvykius“ – esą būtent taip H. Melville‘is iš paties tų įvykių liudininko lūpų išgirdo šią istoriją, o vėliau ją pagražinęs suguldė į knygą. Antra, pasakotojas – jau daug vyresnis Tomas – gali iš retrospektyvos pateikti vienokį ar kitokį situacijos vertinimą, bandyti pateisinti savo, ar kitų įgulos narių veiksmus.
Vis tik juostos plėtojimas vyksta vangokai. Nors jūreivių kovos su stichija techniškai nufilmuotos pakankamai įspūdingai, tačiau praktiškai nieko daugiau, ko būtų galima tikėtis, sužinojus, kad veiksmas vyks atviroje jūroje, nenutinka. Filmo personažai yra vienodi ir paviršutiniški (ir net išoriškai daugiau mažiau panašūs), be to, režisieriui taip ir nepavyko perteikti nei moralinių, nei fizinių jų patiriamų kančių. Negalima sakyti, kad R. Howardas nesistengė – o kaipgi, tačiau vis tik jo rodomi vaizdai nejaudina taip, kaip turėtų jaudinti. Na čia iš serijos – norėjosi kaip geriau, išėjo kaip visada. Atrodo, kad režisieriui taip ir nepavyko apsispręsti, ką jis nori statyti – dramą, nuotykių filmą, o gal vis dėlto dramą? O gal… toks neapsisprendimas lėmė nevientisą filmo struktūrą bei neleido sukurti bent kiek įsimintinesnių personažų.
Aktorių komanda surinkta nebloga – čia galima išvysti tokias pavardes kaip Chrisas Hempsworthas, Tomas Hollandas, Benas Whisaw, Cilianas Murphy‘is, Brendanas Gleesonas, Frankas Dillane‘as, Benjaminas Walkeris, Paulas Andersonas, tačiau nei vienas niekuo ypatingai nepasižymi (nors čia, kaip jau minėta, labiau režisieriaus kaltė). Pagrindiniu personažu tampantis C. Hempsworthas yra gražus ir šaunus pats sau, tačiau jo vaidinamo Oveno Čeiso priešprieša su kapitonu Džordžu Polardu, kurį įkūnija Benjaminas Walkeris, nepasiekia nė pusės to, ką matėme ankstesniame R. Howardo darbe „Lenktynės“.
Filmo techninė pusė yra aukšto lygio – bet tai ir yra geriausia šios juostos dalis. Žinoma, gerai, bet kinas, šiaip ar taip, yra menas, tad vien žaidimo technologijomis neužtenka. Operatorius kartais pateikia vieną kitą įdomesnį rakursą – filmuojama po vandeniu, iš apačios, iš viršaus. Gausu kompiuterinės grafikos elementų, kurie, deja, yra gana lengvai nuspėjami. . Garso montažas puikus, vaizdo – kaip jau minėta, pasirinktas šokinėjimas iš filmo „dabarties“ į „praeitį“, tad kartais tie perėjimai įvyksta gana netikėtai. Scenas lydi iš pradžių didinga, paskui jau kiek ramesnė muzika.
„Vidury vandenyno“ – įspūdingai techniškai atliktas, tačiau ganėtinai nuobodus ir vangus filmas. Nežinia, ko šįkart pritrūko R. Howardui, tačiau jo sekamas pasakojimas stokoja žmogiškojo faktoriaus ir nejaudina taip, kaip turėtų jaudinti. H. Melville‘io gerbėjams, besitikėjusiems naujos „Mobio Diko“ ekranizacijos, ko gero, taip pat teks nusivilti. Juosta patiks gal nebent tiems, kurie ieško įspūdingų vaizdų – jų šioje juostoje netrūksta, tačiau, kita vertus, daugiau nieko be jų R. Howardui, metusiam meškerę į jūros gelmes, sužvejoti ir nepavyksta.
