Šiurpuliukai

Mūsų tarpe turbūt nėra nė vieno, kuris vaikystėje nebūtų klausęsis įvairiausių siaubo istorijų. Ypatingai gerai tai darydavo bjaurūs draugai, tačiau retkarčiais pagąsdinti nesikuklindavo ir mūsų tėvai. Jų tikslas, savaime suprantama, buvo įtikinti mus daryti tai, ką tingėdavom ar nenorėdavom atlikti. Dažniausiai tokie dalykai suveikdavo, nes koks vaikas nebijotų iš šešėlių lendančio baubo. Taigi, dabar į kinus atkeliauja pasakojimas apie visų pabaisų kūrėją ir jo kūrinių išsilaisvinimą. Galbūt Lietuvoje šios pasakos nėra tokios žinomos kaip Brolių Grimų ar Vilhelmo Haufo pasakojimai, tačiau nemažai daliai pasaulio vaikų jos buvo tikrai girdėtos. Taigi, pasinerkime į „Šiurpuliukų“ istoriją.

Turinys

Paauglys Zackas Kuperis neypatingai džiaugiasi persikeldamas iš didmiesčio į mažą miestelį. Tačiau neilgai trukus jis suranda ir šviesiąją šio gyvenimo pokyčio pusę. Jo kaimynė yra simpatiška mergina Hana, trokštanti patirti daug nuotykių ir dalytis paprastais gyvenimo džiaugsmais. Taip jau nutinka, kad šviesiosios pusės visuomet turi ir virš galvos kabančius debesis, kas šiuo atveju yra paslaptingas ir neypatingai draugiškas Hanos tėtis. Galiausiai paaiškėja, kad jis yra vaikų siaubo istorijų autorius R. L. Stainas. Netrukus Zakas supranta, kodėl Stainas elgiasi taip keistai. Jis įkalino savo kūrinius savo rankraščiuose. Netyčia iš rankraščių ištrūkę siaubo pasakų veikėjai planuoja atkeršyti Stainui, o juos sugrąžinti į knygų lapus nebus taip paprasta.

Robas Lettermanas nėra tas režisierius, dėl kurio visi kraustytųsi iš proto. Galbūt todėl, kad jo darbai pagal kokybę šokinėja aukštyn-žemyn. Pradėjęs su animaciniu darbu „Visa tiesa apie ryklį“ režisierius balansavo ant ribos su „Monstrais prieš ateivius“. Na ir galiausiai kinus pasiekė „Guliverio kelionės“, skėlusios stiprų antausį kino kūrėjo karjerai. Galiausiai jis ėmėsi dar vieno su pasakomis susijusio darbo, kuris teoriškai turėtų atstatyti R. Lettermano karjerą. Ir tai yra „Šiurpuliukai“. Reikia pripažinti, kad šis darbas yra bene geriausias jo karjeros kūrinys, o istorija, nors ir ne pati baisiausia, geba ne kartą pakelti plaukus nuo kūno.

Filmo scenarijus yra visai neblogas. Jei žiūrint iš siužeto pusės, tai jis nėra itin stiprus. Pagrinde todėl, kad „keli herojai išgelbėja pasaulį“ klišė keliauja iš vieno filmo į kitą ir ji per amžius nebus išgyvendinta iš 80 procentų dabar kuriamų Holivudo produkcijų. Ypač iš tų, kuriose taikoma į jaunesnę audotiriją. Iš kitos perspektyvos scenarijus nėra jau toks ir blogas. Nuo dabartinei kartai neatmenamų „Gremlinų“ laikų dar neteko matyti tokio filmo, kuris atkurtų praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio atmosferą mažomis smulkmenos. Tomis, kurios pakyla rašalu iš romanų puslapių ir gąsdina neįprastais monstrais, lakstančiais po miestą.

Filme netrūksta humoro. Tai savotiškai susiję su scenarijumi. Humoras yra labai skoningai įtraukiamas į veikėjų dialogus, kurie, nors kartais ir labai šabloniški, geba prajuokinti ir įtikinti. Nė karto nekilo mintis, kad „DABAR GI NIEKAS TAIP NEŠNEKA“. Keletą kartų galima pastebėti ir pasišaipymų iš standartinių draminių elementų, pavyzdžiui „Aš strigau, sprukit be manęs“. Jų yra labai mažai, todėl tokios smulkmenos tik džiugina peržiūros metu ir neatrodo forsuojamos. Labiausiai juokina R. L. Staino ir Stepheno Kingo palyginimai. Kas peržiūrės filmą, supras.

Filme džiugina didelė monstrų ir kitų siaubo romanų veikėjų įvairovė. Pradedant nematomu berniuku, baigiant peraugusiu vabzdžiu maldininku. O ir paaiškinimas apie šių monstrų atsiradimą skamba gana logiškai, tad kodėl ne? Ir vis tiek, kūrybinė komanda rado labiausiai siaubą keliantį padarą, kurį padarė pagrindiniu blogiuku. Ir tai yra pilvakalbė lėlė Slapis. Nežinau, kaip atrodo daugumai kino žiūrovų, bet pilvakalbės lėlės man nėra ypatingai daug džiaugsmo keliantys daiktai. Galbūt todėl siaubo filmas „Mirtina tyla“ varė tiek siaubo. Šiuo atveju, stebėti psichopatę lėlę, siautėjančią mieste, nebuvo taip malonu.

Techninė pusė

Garso takelis šiame filme atlieka savo funkciją. Jis tikrai nesukuria kažkokios euforijos, tačiau labai tinkamai įsilieja į ekrane rodomą veiksmą. Galiu užtikrinti, kad dėl muzikos tikrai labiau neįsikibsite į krėslą, ar neimsite prakaituoti dėl jos sukeliamos įtampos, bet visa kita yra tikrai gerai. Tas „Visa kita“ yra sugebėjimas perteikti scenos svarbą, nuotaiką ir emociją. Galima girdėti nemažai muzikos kūrinių, tipinių šiek tiek komiškiems siaubo pasakojimams, bet bendrąja prasme viskas tikrai yra gerai.

Filme tikrai gausu specialiųjų efektų. Jie šiek tiek juokingi, tačiau tuo pat ir geri. Čia tikrai nėra iki išprotėjimo detalizuotų kosmoso padarų, kokius galėjime matyti „Keršytojuose“. Ir vėl galime labiau atsižvelgti į pastarojo amžiaus devintąjį dešimtmetį, kurio stilius atkuriant monstrus labai išlaikomas. Galbūt toks tikslas ir buvo, atsižvelgiant į ganėtinai kuklų filmo biudžetą. Bet detalių siaubūnams tikrai užteko. Tiek vabzdys, tiek vilkolakis ar sniego žmogus atrodė gerai. Keletoje vietų pasirodę sprogimai taip pat neatrodė dirbtinai, tad tikėtina, jog tai buvo praktiniai efektai, o ne specialieji.

Operatoriaus darbas filme taip pat neblogas. Nors ne viena scena jautėsi kiek per statiška, tačiau daugumoje jos buvo tinkamai perteiktos. Šiek tiek judesio, ten kur reikėjo – drebanti kamera, o kur nereikėjo, tiesiog normalus filmavimo būdas teisingai parenkant apšvietimą ir kompozicijas. Iš kinematografinės pusės geriausiai filme atrodė kapinių ir paskutinio mūšio scenos, labai smagiai susižiūrėjo ir veiksmas ledo arenoje.

Filmo apdirbimo atrodo atlikti tinkamai. Tiesą sakant, istorija labai įtraukė, tad kažkokių didesnių minusų įžvelgti tiesiog nepavyko.

Aktoriai

Sunku pasakyti, kas juostoje atliko pagrindinį vaidmenį. Teoriškai, pagal pavardės žinomumą juo turėtų būti Jackas Blackas. Jis pasirodė tikrai gerai. Šiam aktoriui tinka vaidinti šiek tiek pamišusius personažus, o ir charizmos jam netrūksta. Savo vaidmenį, kaip R. L. Steinas jis atliko tikrai gerai, galima buvo patikėti jo neapykanta S. Kingui, baime savo kūriniams. Gana įtikinamas personažas. Aktorius taip pat paskolino savo balsą pagrindiniam blogiukui Slapiui ir nematomam berniukui. Tiesa, pastarasis per filmą ištarė gal tris sakinius. Bet vis tiek.

Pagal istoriją pagrindiniai aktoriai turėtų būti Dylanas Minnette‘as ir Odeya Rush. Tai Zaką ir Haną įkūniję aktoriai. Filmo pradžioje į abu juos buvo gana sunku žiūrėti. Labiausiai trikdė Dylano veikėjas, kuris atrodė dirbtinas ir smarkai perspaustas. Galiausiai tik įpusėjus filmui aktorius akivaizdžiai atsipalaidavo, įsijautė į savo vaidmenį ir galėjo visai padoriai suvaidinti. Aišku, abiems jaunosios kartos aktoriams yra kur tobulėti, tačiau jie pasirodė kiek geriau nei vidutiniškai.

Filme antraplanius vaidmenis taip pat atliko Ryanas Lee, Amy Ryan ir visuomet žiauriai erzinanti Jillian Bell. Labai norėtųsi, kad pastaroji tiesiog liautųsi vaidinti, nes jos personažai visuomet yra identiški, absoliučiai neįdomūs ir beprotiškai knisantys. Akylesni žiūrovai filme taip pat galės pastebėti patį R. L. Stine’ą, šio filmo įkvėpėją (prieš eidami į seansą pasigooglinkit, kaip jis atrodo).

Verdiktas

„Šurpuliukai“ sugeba nustebinti savo įdomumu. Per daug nesitikintiems žiūrovams jis bus tikrai geresnis, nei buvo galima įsivaizduoti. Filmo nuotaikos neperteikia nė vienas anonsas, taigi savotiškai tai yra gerai. Po peržiūros lieki nustebintas, kaip gerai praleidai laiką kine, nors galbūt pusę filmo ir galima pamiršti per pirmąsias minutes. Bet kuriuo atveju, tai smagią istoriją, gana įtikinamus veikėjus turintis darbas, kuris tikrai pakels nuotaiką šmaikščiu humoru, o gal net kelis kartus ir maloniai išgąsdins.