„Povandeninis šėlsmas“
2010 metais tapęs savo šalies komerciniu hitu, animacinis belgų nuotykių filmas apie drąsųjį vėžliuką Semį po gana trumpo laiko tarpo nuo originalios juostos pasirodymo sulaukia efektingesnio tęsinio. Kino studija Illuminata Pictures, subūrusi vėl tokią pačią kūrėjų komandą su pirmtako režisieriumi Benu Stassenu, kuris anksčiau lepino žiūrovus gana kokybiškais trumpametražiais darbais bei 2008 metais debiutavo platesniuose kino vandenyse su šmaikščiai šiltu filmuku „Kelionė į Mėnulį“, pristato dar smagesnį, nuotaikingesnį, dramatiškesnį darbą, kurio dėka žiūrovas dar labiau sugebės kartu pergyventi, džiaugtis su filmuko herojais bei atsipalaiduoti nuo taip įgrisusios Holivudinės produkcijos, kuri su kiekvienais metais vis labiau yra perpildyta smurtu bei nešvankiais juokeliais.
Praėjus keleriems metams nuo Semio įspūdingo nuotykio aplink pasaulį, besitęsiančio vos ne pusę amžiaus beieškant mylimosios Šelės, jau suaugęs ir tapęs seneliu vėžlys vėl patenka į nemalonumus. Šį sykį jis kartu su geriausiu draugu Rėjumi yra sučiumpamas brakonierių ir išvežamas į Dubajų kaip vieno pasirodymo žvaigždė. Pamatę savo senelių nelaimę, jauni ir nuotykių ištroškę bičiuliai Rikis su Elu tuojau pat veržiasi į pavojingą kelionę išlaisvinti pagrobtus senolius.
Prisiminus 2010 metų animacinę juostą, padarytas nemažas žingsnis ties filmuko kokybe, tačiau scenaristas visgi stovi toje pačioje vietoje, kur ir buvo prieš keletą metų, nes jokio progreso iš jo pusės tiesiog nesimato. Antrą kartą gauname tokią pačią istoriją, tik su naujais herojais bei lokacijomis, tačiau ir tai gana skurdžiai vaizduojama. Visiškai kitaip jaučiasi nuotykio dvasia, nesijaučia noras kartu plaukti ir gelbėti pakliuvusius į bedą vėžlius. Humoras netgi labai nuotaikingas, o labiausiai džiugina žiūrovo ausį tai, jog apsieita be kokių nors vulgarių juokelių, kaip tas dabar yra madinga animaciniuose filmuose, skirtiems jaunajam žiūrovui. Vienas didesnių pliusų, jog kai kur matosi karikatūra į gana žinomus filmus, kaip tarkim 1972 metų „Krikštatėvį“ ar 2008 metais rodytą komediją „Didysis Stenas“, tačiau visgi didžiausia šios juostos aliuzija yra į vieną geriausių studijos Pixar šedevrų „Žuviukas Nemo“ , nes net pats veiksmas, herojai yra beveik tokie patys, kaip galima buvo matyti 2003 metais išleistame tarptautiniame hite. Dvi istorijos ir dvi kartos parodomos labai santūriai, būtent Semio ir Rėjaus linija labai atsakingai pateikiama, parodomos gyvenimo vertybės iš senesnių vėžlių akių perspektyvos bei visiškai chaotiškas jaunos kartos požiūris į gyvenimą. Šiokia tokia pašaipa iš šiuolaikinio jaunimo, kuris turi tiek galimybių tobulėti, tačiau net nežino. ko nori iš gyvenimo. Banali moralė pabaigoje apie tai, jog niekada nereikia pasiduoti, o eiti į priekį, jau tiek kartų matyta, kad susidaro nemalonus jausmas, jog neturėdamas ką daugiau pasakyti, scenaristas tokiu neapgalvotu veiksmu sugriauna šiokį tokį šio nuotykio pamatą, nes ir tai plika akimi matosi, jog to ir siekė visos filmuko eigos kūrėjai. Intrigos nėra, nors dramatizmo šiek tiek pridėta, visgi matyti jaunuolius, kurie stengiasi paaukoti net savo gyvybę dėl šeimos yra pagirtina, bet to neužtenka, kad filmas prilygtų bent savo pirmtakui.
Didelis 3D animacijų bumas neapėjo ir belgų kino kūrėjų, todėl į trimatę erdvę konvertuota animacija pristatoma labiau komerciniais tikslais, tačiau kaip bebūtų keista, bet čia vienas geresnių paskutinių metų animacinių projektų, kur labai stipriai dominuoja trimatis vaizdas. Spalvingas, gražiai atidirbtas vaizdas bei detalumas, ko buvo galima pasigesti pirmoje dalyje. Garso takelis neblogas, nors kai kuriose scenose, kur reikėjo labiau dinamiškesnių kompozicijų, žiūrovas išgirsta tik silpnus kūrinius, kurie sugadina efektingumą, dramą, nuotykį, bet bendrai pasižiūrėjus, tai visgi smagus muzikinis apipavidalinimas šiai juostai.
Pastaraisiais metais labai nuvilia lietuvių aktorių dubliuoti įgarsinimai animacijoms, nes ir juokeliai visiškai praranda žavėsį, o kartu ir originalaus balso stiprumas paverčia personažą visiškai kitokiu, nei jis yra pristatomas kūrėjų. Šiuo atveju galima teigti, jog šiais metais po nuostabaus britų filmuko „Piratai! Nevykėlių kompanija“ ir Rolando Kazlo pasirodymo, tai geriausiai įgarsinta juosta, o ypač didėlės padėkos už nuostabiai padarytą darbą dubliažo režisieriui Andriui Rožickui, nes jei ne šis žmogus, tai mes tiesiog gautume niekam tikusią, bedvasę juostą, kaip tas buvo su šiais metais pasirodžiusia trečia „Madagaskaro“ dalimi.
„Vėžliuko Semio nuotykiai 2“ – tai prastesnis bandymas pavergti žiūrovą belgišku kūriniu apie vėžliukų nuotykius pavojingame šiuolaikinių žmonių pasaulyje su beveik vienoda istorija, kurią galima buvo pamatyti prieš keletą metų, tačiau dėka puikaus ir nepriekaištingo 3D, kuris džiugina akis, bei profesionaliai atidirbto lietuviško dubliažo tai puiki pramoga visai šeimai, po kurios peržiūros liks gana šiltas, tačiau visgi trumpalaikis jausmas.
