„Mafijos šuo“
Britų kilmės režisierius Martinas McDonaghas, už savo 2008 metų debiutinę kriminalinę komediją „Reikalai Briugėje“ apdovanotas prestižiniais apdovanojimais, tarp kurių ir Oskaro statulėle už puikiai parašytą scenarijų filmui, pristato ne ką prastesnį antrą bandymą įtvirtinti save kaip originalių idėjų kino kūrėją. Itin kruopščiai surinkęs aktorių kolektyvą, parinkęs labai nuotaikingą, o kartu ir šmaikščią temą, Oskaro laureatas kviečia kino mylėtojus atsidurti neįprastame kino seanse, kurio metu jie galės išvysti dialogų, situacijų bei ironijos komediją, galinčią vėl atnešti išradingajam scenaristui bei režisieriui pripažinimą iš Kino Akademijos.
Išgyvenantis ne labai sėkmingus laikus, nevykėlis scenaristas Martis niekaip negali įgauti įkvėpimo savo naujam darbui. Kartu su savo nutrūktgalvišku draugu Biliu vaikinas nors akimirkai, bet sugeba prasiblaškyti, nes net jo mergina nesugeba suteikti jam laimės. Tuo tarpu Bilis su savo senu bičiuliu Hansu turi netipišką pragyvenimo šaltinį. Vyrai vagia šunis, tačiau vėliau juos grąžina šeimininkams už tam tikrą išpirką. Viskas klostosi gana švariai iki to momento, kai iš mafijos boso yra pagrobiamas mažytis šitzu, prie kurio negailestingas nusikaltėlis yra labai prisirišęs. Kriminalinio pasaulio vadeiva visais įmanomais būdais bando susigrąžinti savo mažąjį draugą, todėl draugeliams iškyla labai didelis pavojus, nes jų gyvybė pradeda kabėti ant netvirtos šakelės.
Filmo kūrėjas 2008 metais sugebėjo pateikti vieną didžiausių kino staigmenų, nes unikalaus scenarijaus dėka net ir didžiausias paniurėlis galėjo nusišypsoti. Puiki juodo humoro kriminalinė komedija, atnešusi britui Oskarą, privertė laukti šio išradingo debiutanto naujų darbų su didžiausiu nekantrumu, gaila, jog reikėjo net keturis metus skaičiuoti dienas iki antrojo režisieriaus darbo. Filmas niekuo nenusileidžia kūrybingo žmogaus duetui, nes mes gauname tokio pat stiliaus juostą, juodojo humoro dozę, dialogų išradingumą scenarijaus viduje. Unikalus filmo stilius, kerintis visą jo eigos laiką, yra gana retas reiškinys šių laikų kinematografijoje, ypač tokiame žanre kaip kriminalinė komedija, o tuo pačiu pavažiavusios scenos netgi priartina prie paties kino grando Quentino Tarantino stilistikos, šiuo atveju prisimenant 1993 metų „Tikrą romantiką“. Pati siužetinės linijos eiga yra visiškai nenuspėjama, tuo pačiu žiūrovų dėmesiui pateikiamas pasakojimas, susidedantis iš daugelio mažesnių. Vienas išradingesnių momentų ir pasakojimų yra labai atviras požiūris į legendinių serijinių Amerikos žudikų paveikslą, jų mirties aplinkybių interpretacija, tarp kurių yra vaizduojamas žmogus, pravarde Zodiakas, sudrebinęs San Franciską septyniasdešimtais metais. Mafija vaizduojama kaip karikatūra praeito dešimtmečio kriminalinėms šeimoms, anais laikais valdžiusioms nemažas miestų teritorijas bei kontroliavusioms viską, kas ten dėdavosi. Šmaikščiai, su ironija pateikti kriminalinių vadeivų portretai sukelia ne mažiau juoko nei pačių pagrindinių personažų dialogų meistriškumas. Kritiškai pateikiamas požiūris į meilę, nes veikėjų veiksmai tik ir parodo, jog šiais laikais jausmais mažai kas vadovaujasi, jog tai labai sentelėjusios vertybės, kurios nieko nereiškia šiuolaikinio jauno žmogaus, norinčio leisti laiką vien tik malonumams sau, gyvenime. Gana egoistiškas požiūris, tačiau toks teisingas, jog stebint tai, kas vyksta su pagrindiniais personažais ekrane, žiūrovui yra suvokiama, jog meilė sau tai vos ne svarbiausia vertybė, kurią reikia gerbti. Taipogi netrūksta ir adrenalino, staigių momentų bei gana atvirų smurto scenų, kurios tik pagražina brutalumą šiame stilingame filme. Žiūrint bendrai į tą chaotiškai malonų reginį iškyla mintis, jog tai vos ne vienas originaliausių pastarųjų metų savo žanro darbų, kerintis su kiekviena kruopščiai atidirbta scena.
Kaip ir pridera britiškiems filmams, tai visų pirma didelį poveikį žiūrint juostą sudaro garso takelis, kuris šiame stulbinančiame darbe tiesiog keri su kiekviena scena, o tuo pačiu sugeba perteikti ir šios pavažiavusios juostos atmosferą. Didelė padėka filmo operatoriui Benui Davisui, sukūrusiam itin brutalią atmosferą, nes išradingai pateikiamos smurto scenos tai tiesiog kraupus reginys silpnesnės psichikos žiūrovui. Psichologinė įtampa kai kur jaučiama irgi būtent dėl meistriško kameros darbo. Stiprus garso montažas, kai kurios vietos itin emocionaliai atrodo dėl staigaus ir garsiai pakoreguoto bendro finalinio vaizdo.
Pagrindinį vaidmenį pas britų režisierių vėl atlieka airių kilmės aktorius, talentingasis Collinas Farrellas. Naujojo personažo veikla, žinoma, skiriasi nei prieš ketverius metus suvaidinto herojaus, tačiau iš charakterio tai vos ne tokie patys žmonės, tik atsidūrę visai kitose aplinkybėse. Labai emocionalus ir šmaikštus pasirodymas, bet visgi nors ir grojantis pagrindiniu smuiku, jis lieka tik antrame plane po nepakartojamo savo kolegos darbo. Samas Rockwellas, kurį galima drąsiai vadinti vienu labiausiai neįvertintų mūsų dienų aktorių, tiesiog pribloškia. Tai visgi jo geriausias karjeroje pasirodymas, nes tokį šou, kurį šis charizmatiškas amerikietis sukuria, buvo sunku įsivaizduoti, seniai kine nieko panašaus nebuvo. Kino elito atstovas, legendinis Christopheris Walkenas, irgi pateikia save iš geriausių pusių, nes nuo 2002 metų Steveno Spielbergo režisuoto darbo „Pagauk, jei gali“ jo talentas taip ir nebuvo išnaudotas. Virtuoziškai ekrane pasirodo ir ne ką prastesnis bičiulių oponentas, mafijozą suvaidinęs Woody‘is Harrelsonas. Irgi įsimintinas šios šmaikščiai brutalios istorijos dalyvis. Kiekvienas iš šių puikių aktorių sukuria neišdildomą įspūdį tikriems meistriško vaidinimo gerbėjams.
„Septyni psichopatai“ – tai ne ką prastesnis režisieriaus Martino McDonagho darbas nei tas, už kurį britų kilmės kino kūrėjas buvo apdovanotas Kino Akademijos. Brutaliai stilingas, protingas, iki kruopštumo apgalvotas filmas su puikiausiais dialogais. Neabejotinai šią juostą galima laikyti viena geriausių juodųjų kriminalinių komedijų per daugelį metų, o tuo pačiu vienu išradingiausių metų filmų, kurio dėka ateinančiame apdovanojimų sezone vėl galės iškilti režisieriaus persona, kaip tas buvo lygiai prieš keturis metus.
