„Klastūnas“
Režisierius ir scenaristas Nicholas Jareckis 2005 metais pradėjo savo kinematografisto kelią su gana stipriu debiutu Holivude, o prie to prisidėjo itin įspūdingas aktorių kolektyvas, kuris kartu su aktualia kino tema įsiveržė į kinus su filmu „Pašalietis“. Po šilto dokumentinio žanro juostos priėmimo kino kūrėjas pradingo septyneriems metams iš horizonto, tačiau dabar grįžta su įtampos kupinu trileriu, kuris kartu reanimuoja vieną ryškiausių praeitų dešimtmečių žvaigždę Richardą Geere‘ą, jau gana retai pasirodantį pirmojo plano vaidmenyse.
Verslininkas Robertas Mileris turi viską – mylinčią žmoną, nuostabius vaikus, kurie kartu su juo plečia jo imperiją, sėkmingą verslą, pagarbą visuomenėje iš įtakingų asmenų, tačiau tai ne viskas, ką jis turi savo nepriekaištingame gyvenime. Tamsioji vyro pusė — tai aistra jaunai ir karštai prancūzei dailininkei, su kuria jis leidžia meilės kupinas akimirkas. Viskas klostosi gerai iki to momento, kai per neatidumą meilužiai patenka į siaubingą avariją, po kurios išgyvena tik Robertas. Palikęs nelaimingo įvykio vietą, verslininkas patenka į policijos akiratį, iš kurio jam bus labai sunku išbristi. Ar bus atskleista tiesa ir Mileris praras viską, ką turi, ar visgi turtuoliui pavyks išsikapstyti iš savo nemalonumų — tai tik kelių dienų klausimai, kurie taps lemtingi jo ateičiai.
Šiais laikais nustebinti žiūrovą sumaningu, gerai apgalvotu trileriu yra labai sunku, nes kiekvienais metais jų pasirodo tiek daug, jog galų galiausiai mes matome beveik vienodą vaizdą, įtampa tuo labiau yra prarasta, žinoma, nuspėti juostos pabaigą yra visai nesunku taip pat, tačiau šiuo darbu Jareckis išties sugeba prikaustyti žiūrovą prie ekrano nepaleisdamas iki pačios pabaigos. Patį filmą galima priskirti prie tos juostų serijos, kur bandoma moralizuoti pačią visuomenę iškėlus iki padangių pamirštas vertybes, o šiuo atveju kalba eina apie šeimą, jos svarbą, šilumą, ir kaip ji akimirksniu gali būti prarasta dėl kelių malonumo akimirkų kito žmogaus glėbyje. Paniekinama aistra, kurią įvardinti galima kaip susižavėjimą, tačiau aklo žmogaus viduje tai atrodo lyg tas tyras meilės jausmas, bet po seksualinio potraukio numalšinimo visgi mintyse sukasi šiltas namas, kur laukia svarbiausi gyvenime žmonės. Scenarijaus dėka siužetinėje linijoje įmantriai žaidžiama ir su darbo statusu žmogaus gyvenime, kuris kartais sugeba pasunkinti santykius su brangiausiais labiau nei turint aistringą meilės žaisliuką. Puikiai parodomas ir turtingo žmogaus portretas, kurio dėka akivaizdžiai stebime neteisingumą, nes visgi galingą visuomenėje statusą turintiems asmenims dažniausiai niekas negresia, net jei ir jie yra atsakingi už sunkiausius nusikaltimus. Intriga, klestinti nuo pačios pradžios iki pat juostos galo, lygi detektyvui, besitęsiančiam ir laikančiam kine sėdintį žiūrovą įtampoje, o finalas netgi pribloškia netikėtumu, po kurio gali kilti ilgas ir kartu nemalonus apgalvojimas apie tai, kas yra parodyta ir išsakyta. Galima kartu pasakyti, jog visiškai nenuobodžiai pateikiamas filmas, stilingai yra įgyvendintos scenos, parodančios tą prabangą, kurioje gyvena pagrindinis veikėjas, o kartu tai ir sudrebina žiūrovą, nes daugeliui irgi butų tikras šokas prarasti tokį gerbuvį, kurį turį Mileris. Vienareikšmiškai tai vienas geriausių šių metų savo žanro darbų, kurį stebėti šiltoje kėdėje yra didelis malonumas.
Filmas yra geras savo vidine potekste, tačiau kaip bebūtų gaila, bet visgi labai silpnoka techninė pusė priverčia šiek tiek sunerimti. Pilkas, visiškai nejaučiamas garso takelis visai nesugeba palaikyti tvyrančios trilerio nuotaikos. Kiekviena kompozicija nuobodžiai skamba ir jeigu ne tai, kad pati tema yra labai įdomi, tai būtų vos ne vienas nuobodžiausių trilerių garso takelių per daugelį metų. Operatoriaus darbas kompensuoja tai, kas buvo sugadinta filmo foninės muzikos, todėl kokybiškas kameros darbas, sugebantis vaizdžiai pakerėti žiūrovą, yra bene vienas didesnių šio puikaus trilerio privalumų.
Buvęs vienu ryškiausių pasaulio aktorių prieš kelis dešimtmečius, Richardas Geeras dabar labai retai sugeba pasirodyti gerame filme, nes per paskutiniuosius metus galima nebent paminėti abu 2009 metų sėkmingus pasirodymus kaip širdį spaudančioje dramoje „Hačiko“ bei kriminaliniame trileryje „Bruklino geriausieji“. Suvaidindamas verslininką Milerį, aktorius atidavė save visą ir parodė, jog talentas su metais kaip geras vynas sugeba tapti daug brandesnis. Tai vienas ryškiausių aktoriaus pasirodymų nuo 2002 metų miuziklo „Čikaga“. Visas dėmesys juostoje atiteko pagrindinio vaidmens atlikėjui, todėl tokiems talentams kaip Susan Sarandon ir Timui Rotui tiesiog beliko tapti jo šešėliais. Kartu ir skaudu, jog jie negalėjo savęs realizuoti bei parodyti aktorinius sugebėjimus, kuriais kiekvienas iš šių nuostabių savo srities specialistų sugeba žavėti ekrane.
„Apgaulinga aistra“ – tai pakankamai niūrus, rimtas, moralės perpildytas trileris su labai intriguojančia tema, puikiai įgyvendintu finalu bei nebanaliai pateiktu siužetu, sugebančiu laikyti įtampoje bene visą peržiūros laiką. Kelios techninės klaidos, kai kurie nelabai sklandžiai pateikti sceniniai niuansai dialogų atžvilgiu yra pastebimi visos juostos metu, tačiau tai maži nesklandumai bendrame šios puikios juostos kontekste.
