„Hibridų gastrolių pabaiga“

Amerikiečių rašytoja Stephenie Meyer 2005 metais pateikė vieną didžiausių paskutiniojo dešimtmečio literatūrinio pasaulio staigmenų. Po jos pirmos knygos „Saulėlydis“ publikacijos ir nesuvokiamos iki šiol sėkmės tarp paauglių, o ypač moteriškos lyties atstovių rate, nes visiškai kitaip, labiau saldžiai buvo parodytas „nakties klajūnų“ portretas nei tas, kurį visi buvo įpratę matyti įvairiuose knygose arba filmuose, rašytoja tapo bene garsiausia šių dienų plunksnos meistre po „Hario Poterio“ kūrėjos. Po akinančio pripažinimo visame pasaulyje ir, žinoma, bestselerio vardą užsitarnavusios sagos, susidedančios iš keturių dalių,  neišvengiamai buvo pradėti darbai ekranizuojant šį populiarųjį tarp jaunimo kūrinį. Pirmos dalies režisierė Catherine Hardwicke ganėtinai vaizdžiai pristatė pasauliui naujus herojus ir kartu iškėlė nežinomus aktorius į populiarumo dienos šviesą. Šiltai priimtas filmas po metų sulaukė tęsinio, tačiau visiškai diletantiškas Chriso Weitzo požiūris į sagą privedė iki didelio nepasitenkinimo tarp gerbėjų, o praėjus dar vieneriems metams, nepasimokę iš savo klaidų, vampyrų istorijos kūrėjai dar sykį įbrenda į tą pačią balą. Po šaltos reakcijos iš žiūrovų nebuvo jokių abejonių, jog reikia kviesti stipresnį režisierių, todėl prie paskutinės dalies, kurią padalijo į du atskirus filmus, buvo pakviestas Oskaro laureatas už 1999 metų dramos „Dievai ir monstrai“ adaptuotą scenarijų Billas Condonas. Įnešęs šiek tiek dramatizmo, labiau atsidavęs projektui nei ankstesni jo kolegos, Condonas pakeičia pačią pasakojimo schemą, todėl pati juosta atrodo žymiai brandesnė ir labiau apgalvota. Pirma paskutinės knygos dalis visiškai kitaip buvo priimta visame pasaulyje, ją sutiko šilčiau, tačiau užbaigiant tokį neregėto fenomeno spektaklį režisierius ir kūrybinė filmo grupė pristato pasauliui galingiausią sagos dalį, kurią net ir didžiausi skeptikai turėtų pamilti.

Meilės trikampis, kuris kažkada buvo tarp žmogaus, vampyro ir vilkolakio, dingo – visi trys nelaimeliai gyvena ramybėje ir harmonijoje. Po Belos pasirinkimo Edvardo naudai ir jos transformacijos į vampyrę praėjo daugelis metu, jų dukra užaugo gyvendama vien tik meilėje, o kartu ir karštakošis Džeikobas, pamiršęs visas nuoskaudas, labiau susibendrauja su mergaite ir tampa jai geru draugu. Dienos bėga, tačiau laimingi tėvai ir jų klanas net nenutuokia, jog greičiausiu metu jie taps medžiojami aristokratiškos kilmės didikų – Volturių. Surinkę armiją, priešiškai nusiteikę vampyrai keliauja sunaikinti visos Kalenų giminės, todėl visi turi mobilizuotis ir stoti į kovą žūtbūtiniame mūšyje, kuris nulems jų visų ateitį.

Pasibaigiant šiai ketverius metus trunkančiai sagai vieni gali ramiai atsidusti, jog daugiau nebus to saldaus ir nieko verto pasišaipymo iš vampyrų portreto, ypač žinant, jog turbūt negali kape ramiai gulėti „Drakulos“ kūrėjas Bramas Stokeris, o kiti, žinoma šių filmų gerbėjai, neramiai priima faktą, jog kitais metais nebus ko laukti, nes istorija pasibaigia. Nereikia slėpti, tik moteris sugebėjo sukurti tokį vampyro portretą, kurį mes matome keturių knygų puslapiuose. Iš klasikinio vampyro įvaizdžio, kuris turėjo gąsdinti, sukelti nemalonų jausmą vaizduotėje skaitant literatūrinius kūrinius arba žiūrint filmus, mes gauname blizgantį homoseksualų hibridą vegetarą, kuris tik kelia juoką. Negana to, jog „nakties šešėlis“ gali sau leisti ramiai vaikščioti dienos šviesoje, jis dar turi jausmus žmogui, o tuo labiau gali su juo turėti vaiką. Absurdas, bet ką jau padarysi, kad pritrauktum milijonus skaitytojų reikia gi pateikti tokią neįtikėtinai graudinančią istoriją, kurią perskaitę, visame pasaulyje merginos pradės laukti panašaus į Edvardą ir nepastebėti aplink save normalių vaikinų. Fenomenas, virtęs į pamišimą, tačiau dėl ko? Dėl labai silpnų ekranizacijų ir apgailėtinos aktorių vaidybos? Matyt, jog kažkokią magiją vartoja kūrėjai pritraukdami kas kartą didesnę žmonių minią į kino teatrus. Prisiminus pirmąją dalį, kuri buvo gana žvaliai pristatyta, o ir veiksmas, niūrumas, istorijos pradžia teikė vilčių, jog nauja dalis dar labiau sugebės perteikti literatūrinį kūrinį, bet visgi tenka nusvilti, nes tokios įkyrios pašaipos iš žiūrovo labai retai galima išvysti. Reikia pripažinti, jog atėjus Billui Condonui situacija tikrai pagerėjo, nors praeita dalis visgi buvo labai jau perspausta, nuobodi, visiškai neįtraukianti, ir tik kelios paskutinės minutės sukėlė intrigą, bet matėsi pažanga. Šiuo atveju galima drąsiai teigti, jog tai yra geriausia sagos dalis po pirmtako, nes gauname visko po truput – tiek dramos, tiek veiksmo, tiek meilės, tačiau pats įgyvendinimas atsiriboja nuo visos istorijos ir galima teigti, jog tai nėra tiesioginis tęsinys praeitai daliai, o atskiras filmas, nesusijęs pastatymu ir atmosfera, nors tai ir yra gana keista, prisiminus tokiu pačiu principų padalytą Watchowskių „Matricą“. Netrūksta humoro, kas bent kiek pagyvina juostos atmosferą atitolstant nuo banaliausių dialogų apie nieką, bet visgi kokia skurdi yra dialogų prasme šita saga, beveik kiekviename filme girdime tą patį per tą patį, kas sukelia kartais isterišką juoką. Kitas juokingas dalykas, jog kai kalbama apie armijas žmogus įsivaizduoja bent tūkstančio asmenų kariuomenę, o čia pasirodanti dvidešimt žmonių „armija“ bėga kovoti prieš tokį patį skaičių žmonių. Gatvės muštynių lygis, net futbolo chuliganai po rungtynių sugeba surinkti šimtus, o čia sunku tinkamą žodį surasti, kaip apsakyti šią gėdingą kovą. Finalas irgi labai jau nuspėjamas, nors kūrėjai žadėjo nustebinti bent kiek, deja, jiems nepavyko to padaryti, o gaila, galėtų bent kiek nuspalvinti šios isteriškai paauglių priimtos istorijos bendrą vaizdą. Apskritai liūdna, jog taip pasišaipė Meyers iš vampyrų, o dabartiniai paaugliai galvos jog taip ir buvo visada vaizduojami šiek siaubūnai. Iki ko ritasi kinematografija ir literatūra, tenka iš naujo peržiūrinėti 1922 metų „Nosferatų“, 1932 metų „Drakulą“ bei 1994 metais pasirodžiusi puikųjį „Interviu su Vampyru“, kuriame vaizduojamas tikro klasikinio vampyro įvaizdis Lestato pavidalu. Nauji filmai šia tematika gali iškelti tik vieną geriausią paskutinių metų juostą apie mergaitės ir berniuko draugystę šiurpiame darbe „Įsileisk mane“, todėl bent tiek galima atsipeikėti nuo „Saulėlydžio“ sagos nemalonios įtakos psichikai.

Nors scenarijus yra gana banalus, juokingas vietomis, bet visgi tenka pripažinti, jog finalinės dalies techninė pusė yra nepriekaištinga. Specialieji efektai šį kartą yra atidirbti iki maksimumo, kas suteikia vizualaus grožio, nes paskutinė finalinė kovos scena tikrai atrodo gana solidžiai, nors vis vien juoką kelią tos „armijos“. Vilkai labai tikroviškai atrodo, turbūt čia gražiausias filmo momentas, o jų transformacijos žavi akis. Garso takelis gana malonus ausims, dinamiškesnių kompozicijų netrūksta, nors kaipgi gali pritrūkti, gi čia „epinis finalas“,  kaip teigia filmo plakatai, o ir kur gi ten iki Christophero Nolano „Trilogijios“ pabaigos ir Hanso Zimmerio įdėto darbo, va čia tai grandiozinis sagos užbaigimas. Filmo operatoriaus darbas taipogi be priekaištų, galima net pasakyti, jog tai geriausias visų dalių kameros darbas, nes atmosfera išlaikyta iki pat juostos galo. Kokybė filmo puiki, matosi jog įdėta daug darbo, bet turinys toks silpnas, jog pagalvojus gaila, kad tokie savo srities profesionalai darbavosi prie tokio menkaverčio projekto.

Jeigu filmo siužetinė linija šlubuoja, tai ne pati didžiausia bėda, yra didesnių –  apgailėtina aktorių vaidyba. Jeigu pagrindinio vyriško vaidmens atlikėjas Robertas Pattinsonas dar turi kokių nors aktorinių sugebėjimų, kuriuos teko mums matyti filmuose „Vanduo drambliams“ bei „Prisimink mane“, tai šios sagos metu žiūrovas mato tik medinį žvilgsnį ir siaubingą veido mimiką, parodančią personažo nusivylimą gyvenimu ir savižudybės troškimą, nes nuo Emo jį skiria vos keli žingsniai. Šioje dalyje, kaip ir ankstesnėse, nieko naujo neparodo, tik vėl ta patį užspaustą savyje žvilgsnį, parodantį, kaip jis kenčia. Žinoma, šis jo vampyro personažas nė iš tolo neprilygsta vaidybos genijui ir jo išrinktajai Kristen Stewart. Emocijų perteikimo monstras, labiausiai užsidirbanti Holivudo aktorė nenusileidžia savo tradicijai ir viso filmo metu mes galime vėl grožėtis 527 kartus praverta burna su „krapiko“ dantimis bei protiškai neįgalaus žmogaus žvilgsniu. Tiesiog nepakartojamas pasirodymas vampyrės amplua, ta pati nusmurgėlė, tik su baltu veidu, tiesiog seksualumo įsikūnijimas meilės ištroškusiems zombiams, na bet ko norėti iš zoofilės ir nekrofilės viename. Dar vienas ekrano genijus, unikalus savo nepriekaištingu raumenų kalnu, kuris sugeba išspausti daugiau dramatizmo nei jo veidas, aktorius Tayloras Lautneris vėl demonstruoja savo sugebėjimus tik iš geriausios pusės. Jokios vaidybos, tik baldas, stovintis kadre, na bet ko norėti, gi didžiausią dėmesį prikausto jo pilvo presas.  Vienintelis viso aktorių kolektyvo narys, sugebantis tikrai pateikti save iš geriausios pusės, yra Britų kino akademijos nominuotas puikusis Michaelis Sheenas Aro vaidmenyje. Puikus blogio pavaizdavimas ir labiausiai priartintas prie tų tikrų vampyrų, kurie geria žmogaus kraują. Visi kiti šio spektaklio dalyviai labai dviprasmiškai atrodo, nesimato jokios charizmos, šaltai, labai šaltai atrodantys veikėjai.

„Brėkštanti aušra. 2 dalis“ – tai užbaigiantis ketverius metus gyvuojančią sagą filmas, kuris labai maloniai nustebina savo pateikimu, pastatymu bei nepriekaištinga technine puse, tačiau apgailėtinos istorijos bei scenarijaus dėka visgi nesugeba perkopti per pirmos dalies sukurtą barjerą. Prastos vaidybos, juokingai banalių scenų, tačiau dinamiško veiksmo juostą galima laikyti geriausia dalimi nuo 2008 metų pirmtako pasirodymo, tačiau teikti jai epinį statusą, kaip visur signalizuoja plakatai, yra pernelyg drąsu, nors po peržiūros visgi lieka malonus jausmas, nes kitais metais kino ekranai nebus užkrauti tokia neskania produkcija vampyrų tema.