Vatikano įrašai

The Vatican Tapes

1996 m. pradėjęs filmuotis kaip aktorius, amerikietis Markas Neveldine‘as nuo 2006 m. savo jėgas kartu su Brianu Tayloru kartas nuo karto išbando režisūros srityje. Duetas turėtų būti gana neblogai pažįstamas veiksmo filmų mėgėjams kaip gana neblogai įvertinto „Adrenalino“ („Crank“, 2006 m.) ir mažiau pasisekusių projektų: „Adrenalinas 2: Aukšta įtampa“ („Crank: High Voltage“, 2009 m.), „Žaidėjas“ („Gamer“, 2009 m.), bei visiško fiasko „Tamsos baikeris: keršto demonas“ („Ghost Rider: Spirit of Vengeance“, 2011 m.) kūrėjai. Galbūt atėjo laikas šiek tiek reabilituotis ir grįžti bent jau prie tokio lygio, kokiu buvo pradėta? Tiesa, šįkart M. Neveldine‘as renkasi ne jau išbandytą veiksmo trilerį, bet pabando šį tą naujo (sau) – siaubo žanrą bei filmą kūrė vienas, be ilgamečio kolegos pagalbos.

Vatikane vikaras Imanis (akt. Djimo Hounsou) ir kardinolas Brunas (akt. Peter Andersson) peržiūri vieną iš Šventojo sosto sukauptų vaizdo įrašų, kuriame užfiksuota demono apsėsta mergina. Pamišėlės žvilgsniu į kamerą stebeilijanti mergina vos prieš du mėnesius buvo visiškai sveika tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Viskas prasidėjo per jos gimtadienio šventę – Andžela Holms (akt. Olivia Taylor Dudley) pjaustydama tortą įsipjauna pirštą. Pasirodo, solinezantė sugebėjo pakankamai rimtai susižaloti – bent jau taip nusprendžia jos artimiausi vyrai – tėtis griežtų katalikiškų pažiūrų kariškis Rodžeris Holmsas (akt. Dougray Scott) ir mylimasis Pitas (akt. John Patrick Amedori), su kuriuo Andžela kartu gyvena. Vėliau po keisto incidento su varnu, įskridusiu autobuso vidų ir įkirtusiu Andželai į pirštą, į ligoninę tenka grįžti dar kartą. Tačiau po suteiktos pirminės pagalbos Andžela pradeda elgtis šiek tiek keistai – ją nuolat kamuoja troškulys ir ji jaučiasi pavargusi. Susirūpinę jos būkle tėtis ir Pitas dar kartą ją nuveža į ligoninę. Po paros, praleistos gydymo įstaigoje, ir atliktų tyrimų grįžtant namo taksi, sunkiai paaiškinamomis aplinkybėmis įvyksta avarija, po kurios Andželą ištinka koma, kai kiti bendrakeleiviai atsiperka tik lengvais sužeidimais. Paskutinį patepimą merginai suteikęs kunigas Lozanas (akt. Michael Peña) savo akimis išvysta stebuklingą pabudimą – tačiau jis nenuleidžia nuo Andželos akių, kadangi kuo toliau, tuo daugiau keistų nelaimingų atsitikimų ištinka aplink merginą esančius žmones.

Filmą teoriškai galima skirstyti į tris dalis. Pirmoji – šviesi ir saulėta, kur jokiais siaubais dar net nelabai kvepia, yra gerokai per ilga ir per daug ištęsta. Antroji – Andželos odisėja po skirtingas gydymo įstaigas už pirmąją atrodo jau kiek geriau. Tik visa siaubo filmams kaip ir privaloma įtampa sugadinama, kadangi prieš kiekvieną naują nelaimę pasirodo juodas varnas ir tokiu būdu žiūrovai ilgainiui gali lengvai nuspėti, kas laukia toliau. Įdomiausias vis tik tampa finalas. Įdomiausias, tačiau nereiškia, kad įdomus vertinant apskritai – iš esmės neparodoma nieko, ko nebuvo rodyta kokiame nors ankstesniame egzorcistiniame siaubo filme. Tiesa, pabaigai tenka ir didžiausias biblinių simbolių krūvis. Tačiau jie, tiesiogine prasme, atsiranda būtent pabaigoje – iki jų nėra nuosekliai einama per visą filmą. Taip pat lieka neaišku, kodėl galingas demonas savo inkarnacijai pasirinko būtent šią merginą. Taigi visai pakenčiamai sulipdyta pabaiga neatperka ankstesnių šio filmo nuodėmių.

Aktorių vaidyba, vertinant bendrai – vidutiniška. Neblogai atrodo pagrindinį Andželos vaidmenį atlikusi Olivia Taylor Dudley ir Andželos tėtį vaidinęs Dougray Scottas. Tuo tarpu Andželos vaikiną Pitą vaidinęs Johnas Patrickas Amedoris yra visiškai neišraiškingas, o Michaelas Peña, kuriam šįkart teko pasimatuoti marškinius su skaistute, akivaizdžiai nuobodžiauja ir atrodo visiškai neįtikinamai. „Skruzdėliuke“ vaidinti jam sekėsi kur kas geriau.

Nors iš pavadinimo būtų galima tikėtis, kad tai vėl (IR VĖL!) bus vadinamosios rastos dokumentikos (angl. found footage) stiliumi pastatytas filmas, ačiū visoms žemiškoms ir nežemiškoms galioms, šįkart taip nėra. Tiesa, kartas nuo karto pasitaiko intarpų, filmuotų neva Andželos palatoje (filmo filme efektas), tačiau tokia technika nėra naudojama visam filmui. Kameros darbas gana neblogas – kartais maloniai nustebina įdomesni rakursai, nors tokių per visą filmą pasitaikė ne taip ir daug. Garso montažas pakankamai geras – ypač gerai atlikti epizodai, kur naudojamas aidas. Garso takelis, žinoma, neapsieina be siaubo filmui priklausančios a la šiurpą turinčios kelti muzikos. Vaizdo montažas vidutinis – tolesnėje filmo eigoje gal ir visai neblogas, bet už tai pradžioje gal kiek sunkiau paaiškinti, kam reikėjo tos dviejų mėnesių laiko perspektyvos. O visiškai nepaaiškinama, kam pradžioje naudojami tie klaikūs ir prastos kokybės a la autentiški Vatikano įrašai, neva liudijantys demonų apsėdimus. Tam, kad pradžia būtų susieta su pabaiga? Tada reikėjo labiau pasistengti.

„Vatikano įrašai“ – iš esmės debiutinis M. Neveldine‘o, kaip savarankiško režisieriaus, filmas. Gal ir negalima sakyti, kad debiutas visiškai nenusisekė – po vangios pradžios ir režisūriniais sprendimais sugadinto vidurio, pabaiga atrodo visai neblogai, nors žinoma, nieko, ko dar nėra rodyta panašaus tipo siaubo filmuose, neišrandama. Tačiau net ir, palyginus su visu filmu, nebloga pabaiga, neatperka iki tol padarytų nuodėmių, ir dėl to „Vatikano įrašai“ nusipelno pranykti amžinojoje užmarštyje.

4.2
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
4.0
Režisūra
4.0
Kinematografija
3.0
Garso takelis
2.0
Techninė pusė
7.0
Aktoriai
5.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles