Kai likęs pasaulis galvoja apie europietišką kiną, jie prieš akis visad mato kažką panašaus į „Submariną“. Lėtas, apčiuopiamo siužeto neturintis, tylą išnaudojantis ir filosofuojantis filmas yra tarytum banaliausias europietiško kino apibūdinimas, atitinkantis ir šią Thomaso Vinterbergo 2010-ųjų metų juostą. Joje yra pasakojama apie du brolius, turėjusius ypač sunkią vaikystę, baisiai nulėmusią jų vėlesnį gyvenimą. Filmo eigoje vis labiau gilinamasi į tai, kaip neatsakinga motina ir vaikystės išgyvenimai gali sugriauti visą žmogaus ateitį.

Bėda su tokio tipo kinu, tarytum skirtu įvaryti masinę depresiją, yra tai, jog jis visuomet yra nurašomas prie protingosios meno pusės. Nesakau, kad „Submarinas“ yra blogas ar kvailas filmas – toli gražu, – tačiau reikia pripažinti, kad Vinterbergas čia pasirinko vieną paprasčiausių istorijos pasakojimo būdų, kuriuos galima sumaišyti su kažkuo originaliu. Draminiame pasaulyje (nesvarbu, ar kalbėsime apie teatrą, ar kiną, ar literatūrą) rodyti vaikystę, tiesiogiai atsiliepiančią suaugusiųjų gyvenimams, yra įprasta, net jeigu tai iškreipia pasaulio suvokimą. Protingiesiems ir tikrą gyvenimą demonstruojantiems kūrėjams yra vis sunkiau suvokti, kad tiesioginis ryšys tarp vaiko ir suaugusiojo yra geriausias būdas parodyti, kokie neįdomus yra jų demonstruojami veikėjai, kadangi svarbiausi jų gyvenimo įvykiai nutiko vaikystėje.

Ir visgi turiu pripažinti, jog pagrindinės veikėjų poros ankstyvasis gyvenimas yra pateikiamas itin solidžiai. Vargingas rajonas, gerianti motina, vienas kitą prižiūrintys broliai, jų sugebėjimas tokioje sunkioje aplinkoje atrasti džiaugsmą ir tuo pačiu aplankanti baisi tragedija yra stiprus pamatas brolių ateičiai. Kiek glumina tai, jog plačiąja prasme broliai yra apibrėžiami jau vaikystėje – Nikas (Jakob Cedergren) yra kitiems padedantis ir susivokiantis gyvenime, jo brolis (Peter Plaugborg), kurio vardas nėra pasakomas, yra labiau stebėtojas nei darytojas, – tačiau filmo pradžia yra tikrai solidi.

Tokia solidi, kad ji padeda ir likusiam filmui. „Submarinas“ yra neįprastas filmas savo struktūra, iš pradžių kruopščiai parodantis Niko, vėliau – jo brolio gyvenimą, tačiau abiejose istorijose yra jaučiamos sunkios vaikystės pasekmės. Negaliu tiksliai pasakyti, kiek toks pasakojimo stilius yra efektyvus – tai nėra Quentino Tarantino filmas, kuriame yra būtina iškreipti laiko tėkmę, ir noras rodyti iš pradžių vieno, o vėliau kito brolio gyvenimą labiau atrodo kaip baimė nesuteikti kuriam nors jų tinkamo dėmesio šokinėjant nuo vieno prie kito, o menininkų baimė visuomet nuteikia nesmagiai.

Jeigu „Submarinas“ šokinėtų tarp brolių, tikėtina, kad gautųsi kur kas tolygesnis filmas. Vien dėl to, kad Niko išplėtojimo lygis yra nesuskaičiuojamą kiekį kartų aukštesnis nei jo brolio. Nikas yra itin įdomus veikėjas, paprastai apibrėžiamas kaip žmogus, padedantis kitiems, bet nesugebantis susitvarkyti savo gyvenimo. „Submarinas“ šią temą nagrinėja itin kruopščiai, kadangi Nikas puikiai supranta tai, jog jo gyvenamoji situacija yra pasibaisėtina, ir visgi jis su tokiu gyvenimu yra susitaikęs ir nesiruošia ką nors keisti. Niko pagalba žmonėms ir jų užjautimas yra tarytum jo pašaukimas, kurio jis negali atsikratyti, ir depresyvios jo nuotaikos sumaišymas su nuoširdumu yra neįprastas istorijos elementas, padarantis Niką itin įdomiu žmogumi.

Tuo tarpu jo brolio istorija, ypač pamačius Niko gyvenimą, yra silpniausia filmo vieta, užimanti trečdalį jo laiko. „Sumbarinas“ eina ganėtinai įprastu tokio tipo filmams keliu, pristatydamas Niko brolį kaip narkomaną ir gyvenimą iš lėto griaunantį žmogų. Teoriškai jis gyvena kiek geriau, nes turi vaiką ir privalo juo rūpintis, net jeigu tai daro pasitelkdamas pačius keisčiausius metodus. Tačiau kaip ir su pagrindinių veikėjų vaikyste, taip ir su Niko brolio sūnumi yra ganėtinai sunku suprasti, kodėl nėra gilinamasi į pačią situaciją. Kartais filmams padeda tai, kad apie kai kurias situacijas veikėjai nesikalba ir tai sukuria šiokią tokią atmosferą, bet absoliučiai neįdomiai besielgiantis Niko brolis, turintis tik teorinę motyvaciją savo veiksmams (vaiką), yra tragiška istorijos pasakojimo klaida. Šioje istorijos pusėje man įspūdį padarė tai, jog nebuvo eita banaliausiu keliu ir Niko brolio gyvenimas nebuvo absoliučiai priešingas Nikui – brolis gyvenimą susigriovė savaip, kas jau sufleruoja scenaristų sugebėjimą žiūrėti į įvykius iš kito kampo.

Už ką šį filmą tikrai galima pagirti yra techninė pusė ir bendros atmosferos kūrimas, kurie yra tampriai susiję dalykai. Vinterbergas kurdamas šį filmą jau buvo patyręs režisierius, tačiau mane vis tiek nustebino daugelis jo sprendimų. Tokio tipo filmai būna sunkiai žiūrimi ir dėl to, kad režisieriai, apsimesdami kažkokį aukštesnį tikslą turinčiais menininkais ar filosofais, užsispyrę rodo aktorius stambiu planu ir bando išspausti iš jų emocijas neduodami jiems jokios medžiagos. Vinterbergo režisūra neprimena veiksmo filmų, tačiau ji yra įdomi, kartu ir nevengianti panoraminių vaizdų, ir rodanti aktorius iš tolo, ir (veikiausiai dėl mažo biudžeto) sumaniai naudojanti aktorius, kad šie užstotų pašalinius žmones. Kai režisūra veikia ir dėl meno, ir dėl praktinių sumetimų, įspūdis kyla natūraliai.

Kiti smulkesni filmo elementai niekuo per daug neišsiskiria. Dialogai filme yra daugiau ar mažiau banalūs, įdomesni savo esme nei pačiais žodžiais, tačiau Vinterbergas nuostabiai išnaudoja tylą ir bent jau pusėtinai vaidinančių aktorių emocijas. Filme yra bandoma sukurti ir porą antraeilių istorijų, kurių ryškiausia yra keistų buvusios Niko merginos brolio seksualinių potraukių nagrinėjimas, vėlgi pasižymintis tragizmu, bet šios siužeto linijos yra labiau skirtos laiko užkamšymui. Nes galiausiai „Submarinas“ yra dviejų brolių istorija, turinti vos kelis tikrai stiprius elementus, kurių neužtenka tam, kad filmas virstų dviem jūsų laikui prasmės suteikiančiomis valandomis.

7
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
6.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
6.0
Techninė pusė
7.0
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Elvis / 2015 liepos 27

    Sukrečiantis, geras, įtikinantis kinas ir puiki novelės ekranizacija. Paliko didesnį įspūdį nei to paties režisieriaus ŠVENTĖ, drąsiai statyčiau greta tokių filmų kaip REQUIEM FOR A DREAM, TRAINSPOTTING…