1995 m. danai Thomas Vinterbergas ir Larsas von Trieras, siekdami pabrėžti atskirtį tarp komercinio ir nekomercinio kino, sukūrė „Dogmos 95 manifestą“ ir „Tyrumo įžadus“. Tai buvo tam tikros taisyklės, apibrėžiančios, kaip filmai turėtų būti kuriami: iš esmės buvo siekiama atsisakyti visko, kas nereikalinga, bet kokių „blizgučių“, kurti kiną apsiribojant minimaliomis būtiniausiomis priemonėmis – išgryninti kiną iki jo esmės. Taigi, „Tyrumo įžadai“, kuriems akivaizdžią įtaką padarė dar 1954 m. „Cahiers du cinéma“ spausdintas prancūzų „Naujosios bangos“ (pranc. „La Nouvelle vague“) atstovo François Truffaut esė „Tam tikros prancūziško kino tendencijos“ (pranc. „Une certaine tendence du cinéma français“), nubrėžė aiškią ribą daniško kino kūrėjams: filmas turi būti kuriamas konkrečioje vietoje, negalima naudoti jokių papildomų dekoracijų, išskyrus tas, kurios jau yra – jei reikia kokios konkrečios dekoracijos, turi būti pasirenkama vieta, kur tokia dekoracija yra; vaizdas negali būti sumontuotas atskirai nuo garso ir atvirkščiai; negali būti jokios ekstradiagetinės muzikos; filmuoti galima tik nešiojama kamera, kuri turi sekti paskui veiksmą; filmas turi būti spalvotas; negalima naudoti jokio specialaus apšvietimo – tais atvejais, kai šviesos per mažai leidžiama prie kameros prikabinti vieną lempą; optiniai filtrai draudžiami; filme negali būti rodomas neatsakingas elgesys (žmogžudystės, ginklų naudojimas, etc.); filmas kuriamas čia ir dabar – laiko ir vietos atitolinimas draudžiamas; žanriniai filmai nepageidaujami; galutinis filmavimo rezultatas turi būti perkeltas į 35 mm filmo formatą su 4:3 raiška (ne plačiaekranis formatas); režisieriaus pavardė prie filmo nenurodoma. Tad kaip „Dogmos 95“ brolijos įkūrėjai, T. Vinterbergas ir L. von Trieras patys pabandė pagal aukščiau išdėstytus priesakus sukurti filmus. L. von Triero darbas buvo 1998 m. Kanų kino festivalio konkursinėje programoje dalyvavęs filmas „Idiotai“ (dan. „Idioterne“), o T. Vinterbergas kaip „Dogmos 95” atstovas debiutavo su darbu „Šventė“ (dan. „Festen“). Akivaizdu, kad naujasis judėjimas neprašovė – T. Vinterbergo „Šventė“ Kanų kino festivalyje tais pačiais 1998 m. pelnė Žiuri prizą (jį teko dalytis kartu su Claude‘o Miller‘io „Sniego klase“ (pranc. „La class de neige“) ir Toddo Hayneso „Auksine praraja“ (angl. „Velvet Goldmine“)) bei 1999 buvo nominuota Auksiniam gaubliui, o 2000 m. BAFTA apdovanojimui geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje.
Šeimos tėvui Helgei (akt. Henning Moritzmen) sueina šešiasdešimt metų. Į jubiliejaus šventę, kuri organizuojama šeimai priklausančiame viešbutyje, atvyksta daug svečių, tarp jų – ir senokai nematyti vaikai – du restoranus Prancūzijoje valdantis vyriausiasis sūnus Kristianas (akt. Ulrich Thomsen), antropologė ir dainininkė dukra Helenė (akt. Paprika Steen), ir jaunėlis, nors jau senokai suaugęs, tačiau vis dar prieš kažką maištaujantis Michaelis (akt. Thomas Bo Larsen), kuriam priklauso ne pačiame geriausiame Kopenhagos rajone įsikūręs baras. Dar viena dukra – Kristiano dvynė Linda neseniai savo noru pasitraukė iš gyvenimo. Todėl tėvas, baimindamasis to, kad kalbėdamas apie Lindą visų svečių akivaizdoje gali per daug susijaudinti, paprašo Kristianą, kad šis sakydamas savo kalbą, tartų keletą žodžių apie savo seserį. Kristianas sutinka be jokių diskusijų. Tačiau jau po pirmosios jo išrėžtos kalbos Helgė pradeda gailėtis. Ne veltui. Kristianas iš karto pateikia akibrokštą, kurio niekas nesitikėjo. Iš pradžių tiek jubiliatas, tiek jo ilgametė sutuoktinė ir Kristiano, Helenės bei Michaelio motina Elzė (akt. Birthe Neumann) kitų svečių akivaizdoje viską pabando nuleisti juokais, o trumpam likę vieni susirūpina savo vyresnėlio psichine sveikata. Tačiau šventė jau sugadinta, virš susirinkusiųjų tvenkiasi įtampos ir bloga žadančios nuojautos debesys. O kur dar paslaptingas priešmirtinis Lindos paliktas atsisveikinimo laiškas, kurį rado Helenė, tačiau iš karto paslėpė taip, kad nerastų niekas kitas… Akivaizdu, kad šios šeimos narai turi ką slėpti – ir tam yra rimtas pagrindas.
Jei kartais jautėtės panašiai kaip Douglaso Couplando knygos „X karta“ veikėja Klerė, kuri mano, kad šeimos sudaromos dievui atsitikinai bedus pirštu į telefonų knygos puslapius ir aklai išrenkant nieko bendro tarpusavyje neturinčių ir ne taip jau labai vienas kitam patinkančių žmonių grupę, ar, dar geriau, jei manėte, kad jūsų giminaičiai – patys blogiausi, kokie tik begali būti, o visokie giminės susibūrimai ir pasisėdėjimai prie ilgų krakmolytomis staltiesėmis užtiestų ir gausiai valgiais bei gėrimais nukrautų stalų jums varo vėžį ir iš karto sukelia atmetimo reakciją, nusiraminkite ir pasiguoskite – vis tiek taip blogai, kaip filmo „Šventė“ šeimoje, ko gero, nėra. Ir todėl jums, galima sakyti, pasisekė.
Iš esmės „Šventė“ – tai nelengvas, tačiau itin reikalingas emocinis apsivalymas. Susitvenkę ir užsistovėję pūliai ištrykšta, sugriaudami ilgus metus statytą iliuziją ir palikdami filmo personažus susidurti akis į akį su neitin malonia tikrove. Ar taip pasielgęs turėjo tam teisę – išsklaidyti tai, kas daug laiko buvo kuriama, niekais paversti ant iliuzijos ir melo pamatų statytą tariamos realybės kortų namelį? Turbūt taip. Tačiau kodėl to iki šiol nepadarė niekas kitas?
T. Vinterbergas šiame filme puikiai sugeba klaidinti pirminiu įvaizdžiu ir vedžioti žiūrovus už nosies, iki pat pabaigos. Skirdamas nemažai dėmesio komplikuotiems personažų charakteriams režisierius neprimeta savo nuomonės, nevertina ir neteisia – iš esmės net niekingiausiai pasielgęs personažas randa šiokį tokį pasiaiškinimą ir akimirką jį galima suprasti – ne jo ankstesnius poelgius, tačiau dabartinę situaciją, iki kurios tų poelgių pasekmės jį atsivijo. Tuo pačiu iš esmės teisingai pasielgęs personažas per visą filmą toks neatrodo – tai, kad jis vis tik buvo teisus, paaiškėja tik filmo pabaigoje. Savotiškas budelio vaidmuo atitenka taip pat, ko gero, mažiausiai nuspėjamam personažui. O štai nuo pat pradžių agresyviai ir iš pažiūros netinkamai besielgęs, paskutiniams savo veiksmams jau turi rimtą moralinį pateisinimą. Tokiu būdu regime savotišką moralinį teismo procesą, sąžinės teisingumo įgyvendinimą prieš kaltinamąjį, kur vienas personažas tampa prokuroru, kitas – advokatu, trečias – prisiekusiaisiais, ketvirtas – teisėju, penktas – egzekutoriumi.
Aktorių darbas vertintinas gerai. Pagrindinius personažus – Kristianą, Helenę ir Michaelį – vaidinusiems atitinkamai Ulrichui Thomsenui, Paprikai Steen ir Thomasui Bo Larsenui teko nemenkas emocinis krūvis, su kuriuo jie visi puikiai susidorojo. Filme matome įvairias jų personažų emocijas – pyktį ir neviltį, nevaldomą agresiją (ypač tai būdinga T. B. Larseno vaidinam Michaeliui). Jubiliatą Helgę ir jo žmoną Elzę vaidinantiems vyresnės kartos aktoriams Henningui Moritzmenui ir Birthei Neumann gal kiek pritrūko charizmos, kita vertus, jų personažai ramesni, labiau slepiantys savo emocijas. Iš antraplanių personažų, kurių čia netrūksta (kiti šventės svečiai, antrosios pusės, aptarnaujantis personalas) išskirtini „stalo komendantas“ vokietis Helmutas (akt. Klaus Bondam) ir recepcionistas Larsas (akt. Lars Brygmann). Tiesa, jei pirmasis paminėtinas iš gerosios pusės, antrajam kiek sunkiau sekėsi atrodyti įtikinamai. Beje, filme epizodinį vaidmenį atliko ir pats T. Vinterbergas.
Kalbant apie filmo techninę pusę, būtina prisiminti „Dogmos 95“ priesakus. Vienas iš jų nurodė, kad filmuojama gali būti tik mobilia kamera ir šis reikalavimas filmuojant sukėlė nepatogumų. Tačiau paisydami šios taisyklės filmo kūrėjai rasdavo išeičių. Filmuojant pokylio salę su visais aplink ją sėdinčiais svečiais, kai kuriais atvejais kamerą laikė ne operatorius, o patys aktoriai, lygiai kaip ir scena, kai Kristianas parkrinta ant grindų – aktorius pats laikė kamerą, o tikrasis operatorius tuo metu kūrė keistą, svaigulio įspūdį turintį daryti garsą – dėl to, kad kita „Tyrumo įžadų“ taisyklė draudė kurti vaizdą atskirai nuo garso ir atvirkščiai. Būtent dėl reikalavimo filmuoti nešiojama kamera, vaizdas praktiškai nuolat šiek tiek virpa. Tiesa, T. Vinterbergas jau vėliau prisipažino, kad filmuojant vieną sceną uždengė langą, tokiu būdu nusižengdamas iš karto dviem „Dogmos 95” taisyklėms – nenaudoti jokių papildomų daiktų, kurių nėra pasirinktoje vietoje ir nenaudoti jokio papildomo apšvietimo. Filme liko kelios vaizdo montažo klaidos, tačiau, vėlgi, kadangi bet kokia postprodukcinė korekcija draudžiama „Dogmos 95“ taisyklių, T. Vinterbergas, nors ir pastebėjęs netikslumus, paliko juos ir nieko nekeitė. Garso trikdžiai taip pat palikti – kita vertus, kuriant filmą pagal „Dogmos 95“ taisykles, to, ko gero, nebuvo galima išvengti. Garso takelio, kaip ir galima nuspėti, nėra – vėlgi, laikantis „Tyrumo įžadų“ vienintelė muzika, skambanti filme yra diagetinė.
„Šventė“ – pirmasis Danijos avangardinio kino judėjimo „Dogma 95“ filmas, kuriame įgyvendinti (beveik) visi „Tyrumo įžadų“ priesakai. Tai puikus pavyzdys, parodantis, kaip minimaliomis priemonėmis galima sukurti stiprų ir gilų įspūdį paliekantį filmą, kuris prisikasa ne tik iki personažų, bet ir iki žiūrovų sąžinės. Kitaip tariant, tai įrodymas, patvirtinantis „Dogmos 95“ tikslą – sukurti atsvarą tuščiam Holivudo blizgesiui. Itin reikalingas emocinis ir moralinis filme rodomos šeimos apsivalymas yra būtent tai, už ką Skandinavijos kinas yra vertinamas – paprastumas ir žemiškumas yra šio filmo jėga.
