„Maniako pėdomis“

Režisierius Jamesas McTegue‘as, sukūręs nuostabiai kerinčios ateities viziją filme „V – tai Vendeta“, keistą ateivių išpuolį prieš žmoniją juostoje „Invazija“ bei originalųjį komiksinio stiliaus veiksmo filmą apie samdomus žudikus „Nindzė žudikas“, kviečia į kelionę po devynioliktojo amžiaus Amerikos Merilando tamsiausias gatveles, kur karaliauja nesulaikomas serijinis žudikas, savo veiksmus atliekantis vadovaudamasis rašytojo Edgaro Alano Po kūriniais.

Amerikiečių rašytojas Edgaras Alanas Po išgyvena ne geriausias savo dienas. Jis tik egzistuoja, yra maža dėmė visuomenės žemėlapyje. Linkęs savo nuoskaudas slėpti butelio dugne , Edgaras išgėrinėdamas nors akimirkai pasijaučia laimingas, gali atitraukti savo mintis nuo purvino pasaulio, supančio jį. Šlovės akimirka praėjo, nors ir kaip rašytojas stengiasi apie save priminti visiems, niekam jis nėra įdomus. Jo nykus gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, kai Edgarą aplanko policija. Mieste vykdomos šiurpiausios žmogžudystės, kurios įgyvendintos pagal rašytojo kūrinių motyvus. Tyrimas pradedamas nedelsiant, ir tik dėka genialaus ir šviesaus rašytojo proto, jis gali privesti prie maniako durų slenksčio. Žaidimas, neakivaizdi šachmatų partija tarp rašytojo ir nusikaltėlio priveda herojus prie netikėčiausių atradimų.

Filmo scenarijus – tai lyg vienas didelis plagiatas, sukurtas iš daugybės kitų juostų detalių panašia tematika. Didelę įtaką padaręs įnešdamas į kiną naują idėją pateikiant visai kitokį žvilgsnį į klasikinių kūrinių ekranizavimą, režisierius Guy‘us Ritchie‘is su savo „Šerloku Holmsu“ privertė kino studijas kurti kitas ekranizacijas atsižvelgiant į šviežią filmavimo būdą. „Varno“ pradžia vos ne identiškai nukopijuota iš „Šerloko Holmso“ pradžios, kur gatvelėmis lekia žirgai su karietomis. Tai sudaro dvejopą įspūdį apie kūrėjų idėjų stoką. Gatvių apšvietimas ir rūkas, sukuriantis baugią atmosferą lyg 2001 metų filmo „Iš pragaro“ inscenizacija ir tuo pačiu atspindys gatvių, kuriose darbavosi legendinis Džekas Skerdikas.  Personažų pateikimas siužetinėje linijoje primena tos pačios istorinės epochos pavidalą iš 2010 metų „Vilkolakio“. Atkreipiant dėmesį į tokias smulkmenas reikia paminėti ir keletą didesnių, kurios prisidėjo prie bendro juostos fono. Įžūliai nukopijuota įžanginė scena iš psichologinio trilerio „Pjūklas V“ su visomis detalėmis. Inkaras, kuris perpjovė žmogų per pusę, veikia tokia pačia schema, kaip ir  filme apie konstruktorių, tačiau atmosfera, pateikiama daugumoje smurto scenų, yra netoli „Hostelio“ ribos, o fantazijos, išreikštos rašytojo galvoje, priveda ir prie „Nužudyti Bilą 2“ karsto motyvo. Originalumo trūkumas – didžiausias šios juostos minusas, o nuobodžiai pateikiamas veiksmas prisideda prie neigiamo filmo tono. Paties rašytojo vaizdas yra lyg ir autentiškai sukurtas, nes jo vidinės problemos kaip ir daugumos neįvertintų per gyvenimą genijų atspindi tam tikrą literatūros laikotarpį. Vargšas ir nelaimingai įsimylėjęs – tai pamatas, be kurio negalima būtų sudaryti rašytojo psichologinio portreto. Pats žaidimas, kurį pradeda maniakas, irgi nėra aiškus – jokio tikslo iš nusikaltėlio pusės dėl savo padarytų veiksmų nesimato, o viskas priveda prie banalaus katės ir pelės vaikymosi.

Filme atmosferą bandęs sukurti garso takelis tik iš dalies perneša žanro tikslumą. Trileris su psichologinės dramos kontekstu nejaučiamas, yra tik mažas adrenalino pojūtis grojant įtemptai kompozicijai. Operatoriaus darbas neperteikia tos puikios devyniolikto amžiaus vidurio atmosferos. Gatvių vaizdas labai nykus, todėl susidaryti rimtesnę nuomonę apie tą šiurpiai bauginantį laikotarpį yra neįmanoma. Kostiumai ir tik jie estetiškai iškelia juostą, o puikus bauginančiai nuteikiantis grimas iš dalies pateisina trilerio vardą.

Pagrindinio personažo atlikėjas, aktorius Johnas Cusackas pasirodo ne iš savo geriausios pusės įkūnydamas tokį charizmatišką plunksnos genijų kaip Edgaras Alanas Po. Emocijų išreiškimo beveik nebuvo, tik keli epizodai, kur matoma neapsakoma neviltis aktoriaus akyse. Airių kino grandas Brendanas Gleesonas taipogi nesukuria nieko įsimintino, tiesiog jis filme atlieka tam tikrą veiksmą – jokios intrigos, jokių gilesnių apsvarstymų. Rašytojo meilės objektą vaidinanti Alice Eve emocionaliausiai išreiškia savo herojų bei kartu suteikia elegancijos, grožio ir taip niūriam juostos kontekstui. Detektyvą įkūnijęs Luke‘as Evansas neblogai suvaidina, nors jo personažui trūksta vidinės ramybės, kuri suteiktų puikų atspindį Skotland Jardo pažibai, detektyvui Aberlainui.

„Varnas“ – tai neblogas trileris su psichologinės įtampos siužetu, tačiau dėl scenaristų originalumo stokos filmas įgauna antrarūšio plagiato pavidalą, kuris labai kenkia juostos pagrindinei minčiai išreikšti, nes akivaizdžiai matomos iš kitų kino kūrinių paimtos detalės neduoda galimybės susikaupti žiūrint šį filmą.

5.2
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
4.0
Režisūra
6.0
Kinematografija
6.0
Garso takelis
5.0
Techninė pusė
6.0
Aktoriai
4.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles