„Nepakartojamos atostogos“
Iš skandalų bedugnės negalintis išsikapstyti Melas Gibsonas, padovanojęs visam pasauliui tokius kino šedevrus kaip „Narsioji širdis“, „Kristaus kančia“, „Apokalipto“, po ilgos pertraukos vėl grįžta į plačius ekranus kaip aktorius su įdomiais bei originaliais kino projektais. Adrianas Grunbergas, debiutuojantis režisieriaus amplua, kartu su jau senai suburta Melo Gibsono prodiuserių komandą pristato beprotiškai pašėlusią kelionę į užmirštas Meksikos vietoves, filmuojant pagal specialaus Roberto Rodriguezo filmavimo recepto būdą.
Filmo centre atsiduria savo vardą visais galimais būdais slepiantis nusikaltėlis, kuris galiausiai prisistato visiems kaip „Redžinaldas Barnsas“. Vyras su savo bendru sprunka nuo policijos link Meksikos pasienio už didelę pinigų vagystę iš pavojingo nusikaltėlio ir tik nelaimingai susiklosčiusius padėčiai likimas atveda jį į korumpuotų meksikiečių pareigūnų rankas. Atsidūręs už grotų, „Redžinaldas“ pamato, jog jis yra nuo kelių žingsnių nuo mirties, nes išvysti tokį kalėjimą ir tokį purvą degradacijos lygyje jam neteko net didžiausiuose košmaruose. Kalėjimas, turintis savo infrastruktūrą, savo taisykles, vadovybę – vos ne kaip mažas polis Meksikos dykumos glūdumoje. Narkotikai, prostitucija, azartiniai lošimai – tai tik maža dalis to, kas iš tikrųjų vyksta kalėjimo teritorijoje. Susidraugavęs su labai išskirtiniu vaiku ir jo mama, Redžinaldas bando perprasti visą uždaros bendruomenės, kuri yra atskirta nuo viso civilizuoto pasaulio, politiką bei sudaryti pabėgimo planą iš Dievo užmiršto kampelio. Viskas būtų puiku, bet horizonte dar pasirodo pavogtų pinigų savininkas, kuris bet kokiu būdu nori atgauti savo prarastą turtą, todėl Redžinaldas atsiduria nepavydėtinoje situacijoje ir tik stebuklas gali jį išgelbėti nuo mirties.
Kaip „trash“ žanrui, scenarijus yra labai elementariai pateikiamas, tik būtent šio kūrinio skirtumas palyginus su kitais tokio pat stiliaus filmais yra nuo pradžios iki galo originaliai išplėtota idėja. Siužetiniai juostos vingiai svyravo tai į vieną pusę susikoncentruojant ties „Redžinaldo“ personažu, tai į kitą -pateikiant purviną Meksikos realybę. Didėlę įtaką šio filmo originalumui padarė mišinys iš Roberto Rodriguezo juostų motyvų kaip ir kitų žinomų tokio žanro specialistų darbų. „Desperado“, „Kartą Meksikoje“, „Mačetė“, „Hostelis“ – tai tik dalis tų kino darbų, kurių kontekstas bei stilistika kartu su detalėmis plika akimi yra matoma šiame Grunbergo darbe. Vienas didžiausių pliusų yra šmaikštūs dialogai apie viską ir apie nieką. Juodas humoras su ironijos prieskoniu filmo fone – tai neatsėjama detalė, be kurios nebūtų sukurta pašėlusiai neadekvati atmosfera. Smurto scenos labai realistiškai atrodo – jokių pagražinimų, jokių sentimentų, tiesiog vyriškai pateikiamas veiksmas su daugybe skausmo scenų, žiauriausiai įgyvendintų prieš filmo personažus. Veiksmo scenos, kurios sudaro nemažą dalį bendro juostos pamato, pateikiamos šmaikščiai bet kartu ir efektingai, emocionaliai. Puikiai parodomas meksikietiško susišaudymo pavyzdys, mažai logikos ir intelektualinių dvikovų, užtat daug kraujo. Originaliai atliktas finalinis filmo akordas, dėl kurio juosta gali pretenduoti į kultinio filmo titulą, apipavidalina šį filmą kaip šviežio vėjo gusis bendrame tokio žanro filmų kontekste.
Techninė juostos pusė sukuria didžiausią pamatą šio filmo stilistikai. Operatoriaus Benoito Debio darbas yra atliekamas trejais visiškai skirtingais filmavimo būdais, kas pagyvina dar labiau pašėlusį filmą. Drebančios kameros dėka realistiškai jaučiamos veiksmo scenos, prie to prisideda dar skaitmeninės kameros filmavimas, primenantis paskutinius Michaelio Manno filmus ir greitai pakeičiantis filmavimo būdą juostos pagalba. Rakursas irgi parinktas atitinkamai gerai, nes daugumoje scenų veiksmas vyksta labai greitai. Prie tikros meksikietiškos atmosferos prisideda ir garso takelis, užburiantis spalvingomis ir saulėtomis kompozicijomis.
Po septynerių metų pertraukos nuo aktorystės Melas Gibsonas pasirodo tokiuose juostose kaip „Tamsos pakraštys“, „Bebras“, tačiau šio filmo dėka jis įkūnija bene geriausią savo personažą nuo „Patrioto“ laikų. Aktorius labai vyriškai pateikia savo personažą, kuris iš dalies sudaro filmo pamatą. Emocionaliai, o kartu ir ramiai – tai tikras Melo Gibsono vaidybos koziris. Kitu neatsėjamu juostos personažu yra Kevinas Hernandezas ir jo suvaidintas vaikas. Berniuko personažas apibudina šiuolaikinį vaiką, kurį auklėja gatvė, kurio vertybės yra užslėptos giliai širdies viduje, tačiau atsiradus žmogui, vertam pagarbos, jis gali atsiskleisti ir iš geros pusės. Filmo auklėjimo motyvas svarbus atsižvelgiant į šiuolaikinės visuomenės problemą išvengti deviacinės būklės. Peteris Stormare‘as, beveik visur vaidinantis tik neigiamus personažus, atneša nemažo kontrasto juostai, o tai tiesiog puikus prieskonis prie pagrindinio patiekalo.
„Sumautos atostogos Meksikoje“ – tai šmaikščiai sukurtas filmas, su nemaža adrenalino doze, pagardintas daug juodo humoro, puikiu veiksmu, originaliai pateiktu scenarijumi bei nuostabia vaidyba. Šių kriterijų dėka žiūrovas atitrūksta nuo realybės pasinerdamas į pavojingai vežančią kitokio nei galima įsivaizduoti kalėjimo tikrovę.
