Kiekvienąkart įžengusi į kino salę pamatyti filmų, kurie iš anksto tituluojami metų juostomis, jaudinuosi taip, kad kone šlampa delnai. Iš anksto sukeltas ažiotažas visada sukuria pernelyg didelius lūkesčius, kurie, natūralu, ne visada būna išpildyti. Visgi naujausia tokių filmų kaip „Pano labirintas“ ar „Pragaro vaikis“ režisieriaus Guillermo del Toro juosta „Vandens forma“ savo užburiančiais kinematografiniais sprendimais, gana netradiciniu siužetu ir meistrišku aktorių pasirodymu dėmesį prikaustė jau pirmomis minutėmis ir sugebėjo jį išlaikyti iki paskutiniųjų kadrų.

Siužetas

„Vandens forma“ – tai moderni romantinė pasaka suaugusiems apie kiek kitokią, nei mums įprasta, meilę. Filmą labai simboliškai pradeda (ir galiausiai užbaigia) naratoriaus pasakojama istorija, supažindinanti žiūrovus su pagrindine veikėja. Tai nebylė Elisa (akt. Sally Hawkins), naktinėmis pamainomis dirbanti valytoja vyriausybės kruopščiai slepiamoje organizacijoje – Aeuronautikos tyrimų institute.

Moteris gyvena ramų ir gana rutinišką gyvenimą – kiekvieną dieną atsikelia lygiai tuo pačiu metu, išsiverda kelis kiaušinius, palepina save karšta vonia, prieš išeidama į darbą užsuka  pas savo kaimyną Giles (akt. Richard Jenkins), visada važiuoja tuo pačiu autobusu ir visada vos išvengia pavėlavimo į darbą. Tačiau viskas pasikeičia, kada į institutą yra atvežama neaiški ir iš pirmo žvilgsnio brutali, tačiau žmogų savotiškai primenanti vandens būtybė iš Amazonės džiunglių, kuriai pagrindinė veikėja pajaučia nepaaiškinamą trauką ir ryšį.

Fantastiniai  60-ieji

Be ir taip gana unikalaus (nors kartais eigoje ir šiek tiek nuspėjamo)  siužeto, filmą tikrai reiktų pagirti dėl jo kompleksiškumo. Visų pirma, režisierius Guillermo del Toro sugeba meistriškai apjungti kelis, iš pirmo žvilgsnio galimai sunkiai suderinamus, žanrus. Tris Oskarus iškovojusio filmo „Pano labirintas“ režisierius ir šįkart suteikė išskirtinę galimybę nusikelti į jo fantazijų pasaulį, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka  nežemiški monstrai, atrandantys ryšį su žmonių pasauliu. Tik šįkart į fantastinį siužetą papildomai įsipina ir jautri meilės istorija, ir klasikiniai trilerio elementai, ir komediją primenantys dialogai. Nuo jautrių meilės ir sekso scenų iki kone skiriamuoju Guillermo del Toro ženklu tapusiu gana brutalių ir kraujo kupinų konfliktų – „Vandens forma“ į dviejų valandų juostą sutalpina gana platų žanrų spektrą, juostą sujungiantį į gana netikėtą, tačiau organišką, derinį.

Be visa ko, scenarijaus autoriai Guillermo del Toro ir Vanessa Taylor viso filmo metu paliečia daug skirtingų, tačiau vaizduojamu laikmečiu aktualių temų. Filmo veiksmas nukelia į 60-ųjų Baltimorę (JAV), kur vis dar gaji netolerancija. Įvairiausiose scenose, nuo darbovietės iki vietinės kavinukės, nuolat fiksuojama netolerancija ir nepagarba juodaodžiams ar seksualinėms mažumoms gana tiksliai atvaizduoja praėjusiame amžiuje bujojusius Amerikietiškos svajonės skaudulius – socialinę mažumų atskirtį ir nelygybę. Prie visa ko, pasinaudojant trilerį kiek primenančia siužetine linija, filme paliečiama ir Šaltojo karo tema, nuolatinės amerikiečių ir rusų varžybos bei politinė paranoja. Tiesa, autentiškumą čia kiek pagadina jautri rytų europiečio ausis – kiekvienas lietuvis žiūrėdamas juostą aiškiai identifikuos gana prastą ir laužytą rusų kalbos akcentą, kuris išduoda, jog Dmitrijus, ko gero, nėra tikras rusų kilmės šnipas. Visgi, tokia smulki detalė netrikdys likusio pasaulio žiūrovų.

Kinematografijos ir aktorių magija

Išskirtinių liaupsių nusipelnė ne tik režisierius (šiemet už juostą, beje, jau gavęs Auksinį gaublį). Prie magijos kūrimo išskirtinai prisidėjo ir jau trečiąkart su režisieriumi dirbęs danų kinematografas Dan Laustsen. Jau pati pirma scena, nukelianti į paralelų povandeninį fantazijų pasaulį, absoliučiai užburia savo estetiškais kinematografiniais sprendimais, o ta pati magiška nuotaika išlaikoma ir visą likusį laiką.

Nors viso filmo metu dominuojančios tamsios spalvos ir žalsvi atspalviai, užburiantys pasirinkti filmavimo kampai ir gracingas kameros judėjimas man kažkuo nejučiomis priminė „Ameliją iš Monmartro“, senesnių režisieriaus filmų fanai apsigauti neturėtų. Filme vis dar lieka gana nemažai monstriško elgesio (kuris, beje, dažniau pasireiškia net ne iš neaiškios būtybės, bet iš žmonių pusės), kraujo ir jaudulio, o tai neleidžia filmui pavirsti tik į saldžią romantišką juostą.

Galiausiai, aktorių pasirodymas. Pagrindinės veikėjos, dar vadinamos „princese be balso“, vaidmenį atlikusios aktorės Sally Hawkins darbas jau dabar laikomas vienu geriausiu metų pasirodymu. Dvi valandos be nė vieno ištaro žodžio, tik mimikos, gestai ir šokių judesiai – nors aktorei teko nebylės vaidmuo, Hawkins ir be elementarių dialogų įgyvendino savo vaidmenį taip, jog po filmo gali pristigti žodžių ir patiems žiūrovams. Sunku prasčiau vertinti ir kitų aktorių pasirodymus. Michael Shannon meistriškai įkūnijo maniakiško blogiuko vaidmenį, filme galiausiai tapusį didesniu monstru nei iš Amazonės džiunglių atgabenta vandens būtybė. Gerųjų personažų pusėje išskirti derėtų ir Richard Jenkins bei Octavia Spencer pasirodymus – šie aktoriai įkūnijo Elisos draugus Giles ir Zelda, padėjusius viso filmo metu „įgarsinti“ ir dar labiau atskleisti pagrindinės herojės asmenybę.

Reziumė

Neneigsiu, surasti priekaištų šiai juostai man buvo sunku. Be užburiančios kinematografijos, sunkiai suvokiamo (gerąja prasme) vandens būtybės kostiumo ir makiažo, idealiai derančio garso takelio, meistriško aktorių pasirodymo ir apskritai filmo kompleksiškumo, talpinančio savyje ir įkvepiančią meilės istoriją, ir fantastiką, ir brutalų režisieriui būdingą kraujo taškymą, aštuonetą drįstu rašyti tik siužetui, kuris, kad ir koks unikalus būtų, kartkartėmis pasirodė kiek nuspėjamas. Galų gale, kas galėjo pagalvoti, jog Guillermo del Toro yra toks romantikas?

9.5
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
8.0
Režisūra
10
Kinematografija
10
Garso takelis
9.0
Techninė pusė
10
Aktoriai
10
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Mantas / 2018 sausio 22

    Nuviliantis, kaip ir Šventojo elnio nužudymas (greitai kinuose). Kaip tiesiog eiliniam kino mėgėjui, juosta beviltiškai nuobodi. Nei charakterių, nei dialogų, nei įtraukainčio siužeto

  2. Žygius / 2018 sausio 23

    Viskas kaip ir būtų nieko, bet ar būtina tik prasidėjus filmui iškart rodyti nuogas krūtis ir masturbaciją, be šito būtų sugriuvęs filmo siužetas, ar tiesiog iškrypimai šiais laikais bandomi piršti kaip mada ir būtinas dalykas?

  3. Žygius / 2018 sausio 24

    Beje ar pastebėjote pagrindinę filmo mintį? Baltaodis amerikietis vyras, be žalingų įpročių, siekiantis amerikietiškos svajonės ir darantis viską teisingai, bei siekiantis kad jo šeimai nieko netrūktų pateikiamas kaip absoliutus blogis, tuo tarpu visa dabar taip mėgstama tolerastija, kaip moterų teisės, gėjai, juodukai, žalingi įpročiai, sovietai, nuogo kūno kultas, masturbacija ir netgi zoofilija!!! yra pateikiami kaip tinkamas ir sektinas pavyzdys filmą pamatysiančiai publikai ir jaunajai kartai. Dievinu pirmą ir antrą Pragaro vaikius, bet po šitokios filmo ir režisieriaus žinutės kažin ar visdar taip entuziastingai lauksiu ateities projektų.

  4. Jurga / 2018 vasario 6

    Absoliutus nesusipratimas…
    Teisybės dėlei turiu prisipažinti, kad šio filmo sugebėjau peržiūrėti 39 minutes. 39 brangios minutės, pagalvojus apie sugaištą laiką Ooooskaro(!) nominantui.
    Kažkas nepaaiškinamai atstumiančio…
    Pasaka- nepasaka, fantazija- nefantazija, kažkas labai neskanaus.
    Išgirta pagrindinė aktorė- priekvaišė heroje, dresuotojas- išradėjas- bandito veidu, na, ir amfibija, ar kas ten tokio- iškrypusios fantazijos vaisius.
    Jei tai skirta Oskarams, tai liūdnas tų apdovanojimų galas…
    Feee.

  5. Alma / 2018 vasario 8

    Pasijutau nieko nesuprantanti… Už ką tas filmas taip išgirtas kritikų? Jei ne sekso scenos – pati primityviausia pasaka vaikams. Teigiami-neigiami herojai, laiminga pabaiga, jokio filosofinio pamato, gylio, paslėptos prasmės… Chrakteriai irgi visai neįdomūs ir nekintantys, veikėjų tarpusavio santykiai sustabarėję… Nerandu už ko užsikabint. Bet tiek apdovanojimų ir pagyrų sulaukęs iš profesionalų… Kur čia šuo pakastas?

  6. Atvirai / 2018 vasario 26

    Filmo pastatymas yra iš tikro labai geras. Tiek grafikos efektai, tiek garso efektai ir taip pat išdėstymas. Bet reziumė šitas filmas lyginčiau tragišką… Atrodo kad šitą filmą kažkas sudėtos iš filmo „Grobuonis“ ir 50 shades of grey 😀

  7. Eleonora / 2018 kovo 5

    Taip ir norisi komentuojantiems pasakyti: NIEKO JŪS NESUPRANTAT! Filmą pažiūrėjau visai atsitiktinai, be jokių išankstinių nuostatų, nė nežinodama, kad jis nominuotas Oskarui. Retas filmas, po kurio ilgą laiką vis dar jaučiasi jame sukurta nuotaika. Šiuo atveju man tai nebuvo paprastas filmas su laiminga pabaiga. Buvo slogu… O tai, kad istoriją matai ir supranti be dialogų, yra tik didelis pliusas filmo kūrėjams. O žiūrovams trūksta gilesnio žvilgsnio.

  8. Arvydas / 2018 kovo 6

    Grazuole ir pabaisa suaugusiems 🙂 ir man nepatiko

  9. Antanas / 2018 kovo 6

    Perskaitęs jūsų komentarus ir tokį aukštą įvertinima, puoliau prie pirmos pasitaikiusios progos jį žiūrėti. Ir nusiteikiau rimtai, juk šitiek oskarų nominacijų. Deja, tai labiausiai mane nuvylęs filmas per daugiametį mano matytų oskarų laikotarpį.
    Nežinau, gėda jūsų komandai. Dar nė karto nebuvau tiek nusivylęs jūsų darbu. Filmas totalus š… Net nėra ką komentuoti.
    Sutinku tik dėl vizualizacijos ir garso tako. Bet čia tik gražus saldainio popierėlis, o viduje pigi bambonkė.

  10. Alda / 2018 kovo 22

    Kiekvienas perskaitome informaciją (ypač tokią daugiaformatę kaip šis filmas) pagal savo „sugedimo laipsnį“. Man filmas patiko. Po absurdo kupinų, bet įspūdingų pavidalų žaismu (neišbraukiant iš gyvenimo nieko) daugybė simbolių veda kitu suvokimo planu į neįmanomą nusakyti kitą egzistencinį lygmenį („vandens forma“). Negalimybės pasakyti nenusakomą prasme visi esame nebyliai. Būtų gerai, kad ir ne kurčiai… Sėkmės šiam filmui ir mums visiems rasti savo.

  11. žiūrovas / 2018 kovo 26

    Tūpas filmas