Net jeigu išgirdus brazilų režisieriaus Carloso Saldahnos pavardę jums pririektų minutės kitos pagalvoti, kas jis toks ir ką sukūrė, tai iš balso jį tikrai atpažintumėte. C. Saldahna geriausiai žinomas kaip vienas iš „Ledynmečio“ (angl. „Ice Age“ 2002 m.) pirmųjų trijų dalių kūrėjas ir, savaime suprantama, kaip Skreto – to dėl gilės išprotėjusio ir paskui ją per visą ekraną lakstančio priešistorinio voveriuko balsas. Tiesą sakant – toks ten ir balsas – patys žinote, kad Skreto artikuliacija apsiriboja tik visokiais išraiškingais cypčiojimais, inkštimais bei riksmu. Kita vertus, C. Saldahnos filmografijoje be trijų „Ledynmečio“ filmų randame dar tokias animacines juostas kaip „Robotai“ (angl. „Robots“, 2005 m.), „Rio“ (2011 m.) ir po trejų metų pasirodžiusį jo tęsinį, bei segmentą dvylikos režisierių antologijoje „Rio, aš tave myliu“ (port. „Rio eu te amo“, 2014 m.). Po trejų metų pertraukos C. Saldahna vėl grįžo prie animacijos – ne prie „Ledynmečio“ ir ne prie „Rio“, bet prie naujo projekto, žiūrovus nukeliančio į saulėtą Ispaniją. Beje, Munro Leafo knyga „Pasakojimas apie Ferdinandą“, kurios ekranizacijos C. Saldanha ėmėsi, parašyta dar 1936 m. kai nei apie jokius Europos Sąjungos draudimus koridos atžvilgiu, nei apie gyvūnų teises niekas nė negalvojo. Be to, 1938 m. Ferdinandas jau buvo atsidūręs kino ekrane – „Disney“ studija buvo sukūrusi trumpo metro juostą. Dabar atėjo laikas ilgametražiui filmui.
Trumpai apie filmo siužetą
Buliukas Ferdinandas kartu su kitais savo likimo draugais – pasipūtėliu Valiente, jautraus skrandžio Guapo bei judriuoju Bounsu – gyvena rančoje Casa del Toro, kur jauni jautukai mokomi kautis – užaugę jie visi svajoja kovoti arenoje. Visi, išskyrus Ferdinandą, kurio jautri svajokliška siela linksta prie gamtos grožio – labiau už kovas Ferdinandą domina gėlės. Nepadeda net jo tėčio – stambaus įmitusio buliaus Rafo padrąsinimai – kai išrinktas ir į areną išvežtas Rafas ilgai negrįžta, o besityčiodamas Valientė tyčia sutrypia Ferdinando globojamą gėlę, šis iš liūdesio pabėga. Ferdinandas prieglobstį, meilę, draugystę ir namų šilumą randa Chuano ir jo dukters Ninos namuose – gėlių fermoje Ferdinandas gali kiek norėdamas grožėtis gamta, uostyti gėles, lepintis šviežiomis daržovėmis bei Ninos dėmesiu. Vis tik ateina laikas, kai Ferdinandas iš mažo padykusio buliuko išauga į, ko gero, visą toną sveriantį bulių. Tad nieko keisto, kad vien dėl savo gabaritų atvykęs į miestelio gėlių mugę jis sukelia daugybę problemų ir chaosą, kuris jį nubloškia toli nuo Ninos – likimo ironija – į ten, iš kur Ferdinandas jau kartą buvo pabėgęs – į Moreno valdomą Casa del Toro, kur rengiami koviniai buliai. Tik kad Ferdinandas – joks kovotojas. Ir tą jis pasiryžęs visiems įrodyti…
Beveik veganiškas filmas
Jei iki vegetarizmo ar veganizmo (iš etinių paskatų) trūksta tik vieno žingsnio, šalia „Mažylio“ (angl. „Babe“, 1995 m.), „Šarlotės voratinklio“ (angl. „Charlotte‘s Web“, 2006 m.) ar „Okdžos“ (angl. „Okja“, 2017 m.) verta pažiūrėti ir „Bulių Ferdinandą“.
Ne, šis filmas nemoralizuoja, tačiau greta pagrindinės siužetinės (ir idėjinės) linijos gana subtiliai atskleidžia mėsos pramonės ir šios atgyvenusios ispaniškos koridos tradicijos žiaurumą (arba skerdykla, arba arena, nors vis tiek – kaip besisuksi, laukia vienas ir tas pats), kuris priešinamas su „Trijų paršelių“ fermos vertu Ferdinando gyvenimu pas Niną ir Chuaną (kažkaip žiūrint į pievoje laigantį ar nuo kalniuko besiridenantį Ferdinandą prisiminiau karvę Zuiką, gyvenančią „Trijuose paršeliuose“ ir mėgstančią žaisti dideliu kamuoliu). Jei iki vegetarizmo/ veganizmo trūksta šiek tiek daugiau, tai šis filmas galbūt į tai neatves – jis nėra tos už širdies griebiantis kaip „Mažylis“, bet jei bent kažkur, pasąmonės kamputyje įžiebs šiokią tokią kibirkštėlę ir iš karto po šio filmo peržiūros netrauksite valgyti jautienos mėsainių, tai jau bus šis tas.
Priešintis be prievartos
Kalbant apie „Bulių Ferdinandą“ jo pagrindinėms idėjoms nusakyti itin tinka Mahatmos Gandhi mintys: „Pirma jie tave ignoruoja, tada iš tavęs juokiasi, tada su tavimi kovoja, o tada tu laimi“ arba „Jėga kyla ne iš fizinio pajėgumo. Ji kyla iš nepalenkiamos valios“. Ir iš tiesų, nors Ferdinandui pakaktų dažnu atveju tik plačiau užsimoti kanopa, tačiau jis lieka ištikimas sau ir savo principams – panašiai kaip Junatanas Astridos Lindgren knygoje „Broliai liūtaširdžiai“. Smurtas nėra ir negali būti pateisinamas jokiomis aplinkybėmis. Ir tai moko – ne, ne užsispyrimo – o drąsos išlikti savimi, drąsos rinktis sudėtingesnį, tačiau teisingą kelią. O patys tiek iš Lietuvos, tiek iš pasaulio istorijos žinome, kad tai nėra tik naivios fantazijos – pacifizmas taip pat gali iškovoti didelių pergalių. Beje, knyga, pagal kurią pastatytas šis filmas, savo laiku kai kuriose pasaulio valstybėse buvo uždrausta dėl… pacifizmo propagandos!
Personažai: Ferdinandas ir visi kiti
Kadangi tai animacinis filmas ir kadangi jis yra nukreiptas į vaikų auditoriją, šioje istorijoje daugiau mažiau viskas aišku ir nekomplikuota – iš anksto galima įtarti, kuo viskas baigsis, o personažai yra arba ryškūs protagonistai, arba antagonistai. Vis tik yra kelios išimtys – bet apie viską iš eilės.
Šio filmo „žvaigždė“ yra juodasis gražuolis Ferdinandas – įmitęs bulius iš stuomens ir iš liemens. Tačiau per šį personažą filmo kūrėjai siunčia labai aiškią žinutę – išorė gali būti apgaulinga, visada reikia žvelgti giliau. Žvelgiant Casa del Toro savininko Moreno ir pasipūtėlio toreodoro El Primero akimis Ferdinandas yra kovinis bulius, tačiau žiūrovai juk žino, kad po galinga išore slypi jautri ir svajinga Ferdinando prigimtis… Vis tik dėl to absoliutaus gerumo Ferdinandas nėra labai įdomus personažas – nuspėjamas, dažnai gerokai suherojinamas. Aišku, žinant, kad tai – animacinis filmas ir kam jis skirtas, tai suprantama ir pateisinama, tačiau prisimindami kad ir tą patį „Ledynmetį“ žinome, kad net ir pagrindiniai, gerieji personažai gali būti gyvesni ir natūralesni, su platesne emocijų gama, nei vien tik jautrumas, naivumas ar išgąstis.
Aiškių aiškiausias jo oponentas, tiesiog įsikūnijęs blogis – toreodoras El Primero. Jis egoistiškas, arogantiškas ir narciziškas – o už tokią asmeninių savybių puokštę, žinia, animacijos dievai (režisierių pavidalu) dažniausiai mėgsta bausti su kaupu. Tad ir El Primero sulaukia dėsningos pabaigos.
Jei Ferdinandas yra visiškas gėris, o El Primero – absoliutus blogis, tai kitą buliuką – Valientę – šioje skalėje reikėtų dėti maždaug per vidurį. Ne, jis nėra toks blogas kaip El Primero, todėl jam leidžiama pasikeisti. Iš pradžių jis niekina Ferdinandą, iš jo šaiposi ir jam pavydi, tačiau kai tenka susidurti su tuo bendru priešu, reikia suvienyti jėgas ir kovoti kanopa į kanopą. Tiesa, toks personažo „atsivertimas“ yra staigus ir plačiau neanalizuojamas – maždaug, niekada nevėlu atsigrįžti į gėrio pusę. Arba bent jau desperatiškai nepasiduoti likimui.
Kiti personažai atitinkamai išsidėsto po šią skalę. Daugelis jų taip niekuo ir neišsiskiria, kiti turi šiokį tokį individualesnį bruožą (pvz. Guapo, kurį vien mintis apie kovas arenoje iš karto supykina). Pakankamai ryškus ir įsimenanti yra ožka Lupė– na gal kiek per daug įsimenanti, nes personažas gerokai perspaustas, chaotiškas ir išsidraikęs, na bet šalia kiek nuobodoko Ferdinando nenustygstanti Lupė atrodo visai neblogai. Apdovanojimas (arba bent jau garbės paminėjimas) už antraplanį vaidmenį tenka ežiukams Vienai, Dviem ir Keturiem. Kas atsitiko Trim, neklauskite – šitą sužinosite, jei palauksite kadro, pasirodančio po filmo pabaigos titrų.
Techniniai dalykai
Kaip ir dauguma šiuolaikinės animacijos filmų „Bulius Ferdinandas“ pasižymi tikrai aukštos kokybės grafika, ryškiomis ir gyvomis spalvomis, išradingais kameros kampais, gražia muzika. Kaip privalumą galima paminėti dailininkų dėmesį Ispanijos kraštovaizdžiui, bei tai, kad šis filmas nėra prikimštas iki negalėjimo atsibodusių absurdiško nerangumo sukeltų griuvimų.
Tačiau vis tik yra vienas trūkumas, kurio C. Saldahnos komandai, atrodo, nepavyksta išspręsti nuo pat pirmojo „Ledynmečio“ laikų. Žinoma, tai galima būtų nurašyti savitam stiliui, na o bet tačiau… Turiu omeny žmogiškus personažus. Jei gyvūnai yra detalūs ir išraiškingi, žmonių veidai dažniausiai atrodo tarsi išskobti iš medžio, o kūno proporcijos – nenatūralios. Žinoma, jie atrodo geriau nei „Ledynmečio“ pirmykščiai žmonės, bet tobulėti dar tikrai yra kur – pasižiūrėjus į šiuos ir anuos atrodo, kad per tuos šimtmečius žmonija evoliucijos procese pasistūmėjo tik per kokį milimetrą.
Beje, originalioje versijoje Ferdinandą įgarsino Johnas Cena, kuris yra geriau žinomas ne tiek kaip aktorius, o kaip „World Wrestling Entertainment“ – profesionalių pramoginių imtynių su šou elementais – žvaigždė.
Reziumė
„Bulius Ferdinandas“ – tai graži ir netgi šiek tiek filosofinė istorija, mokanti žvelgti giliau nei išorė ir primenanti, kad tikroji stiprybė glūdi ne fizinėje jėgoje. Vis tik filme pasitaikė keletas loginių klaidų, siužetas yra daugiau mažiau nuspėjamas, o pagrindinis personažas – toks iki kraštutinumo geriukas be jokios kliaudos, toks tobulai nuglostytas, kad tampa neįdomus. Na, bet visa tai – žinoma, vertinant iš sugadintos suaugėliškos perspektyvos. Vaikams ši pasaka apie gerumą, draugystę ir gyvūnų troškimą džiaugtis gyvenimu turėtų bet kokiu atveju patikti.