Atskirą kino žanrą sukūręs Liamo Neesono ir Jaume Collet-Serra duetas grįžta su paskutiniu savo veiksmo filmu, nors žiūrint „Slaptą keleivį“ būtų sunku patikėti, kad jie kažko panašaus daugiau nebekurs. Teisybė, kad visus bendrus jų projektus („Nežinomas“, „Non-Stop“, „Bėgte visą naktį“) pernelyg lengva maišyti tarpusavyje, bet tuo pačiu jie turi tokią aiškią, smagią ir dažniausiai sėkmingą (jeigu ne kokybiškai, tai finansiškai) formulę, kad nuo jos nutolti būtų sudėtinga.

„Slaptas keleivis“ nuo ankstesnių jų filmų stipriai nesiskiria. L. Neesonas čia vaidina draudimo agentą Maiklą, anksčiau dirbusį policininku. Maiklas į darbą kasdien keliauja tuo pačiu traukiniu, turi tą pačią rutiną, traukinyje bendrauja su tais pačiais žmonėmis ir ten susikuria atskirą gyvenimą. Turbūt labiausiai netikėta „Slapto keleivio“ dalis yra pirmosios jo minutės, kai J. Collet-Serra parodo metų metus trunkančią Maiklo rutiną, kaip jis kasdien daro tuos pačius dalykus, o gyvenimas (sūnus, santykiai su žmona, jis pats) nuolat keičiasi. Tas montažas filme, iš kurio daugiau nei tuščio veiksmo sunku ir tikėtis, sukelia įdomius jausmus, parodančius, kad J. Collet-Serra vertina L. Neesoną ir kaip aktorių, ne vien piktą mušeiką, ir kad gal čia bus daugiau dramos nei galima tikėtis.

Ta iliuzija greitai subyra, kai filmas pradeda statyti savo neaiškų siužetą. Tą pačią dieną, kai Maiklui viskas nesiseka šeimoje ir darbe, traukinyje prie jo prisėda nepažįstama moteris (akt. Vera Farmiga) ir pasiūlo jam didelį užmokestį, jei šis surastų ir nužudytų žmogų, kurio neturėtų būti traukinyje. Moteris yra galinga ir visažinė, Maiklas greitai pamato jos strateginius sugebėjimus (slapčia nuo jos nieko negali padaryti), ir jis greitai privalo prisiminti savo kaip detektyvinius įgūdžius ir padaryti kažką neprotingo.

Moralinė pusė skiria filmą nuo išties stipraus, kadangi joje logikos nėra daug. Žiūrėti, kaip L. Neesonas mąsto apie žmonių nužudymą vien tam, kad gautų pinigų savo sūnaus išsimokslinimui, yra visai įdomu ir įtempta; žiūrėti, kaip jis nusprendžia žudyti kitus žinodamas, kad jo šeimai gresia pavojus, nėra taip smagu. Moralinių išvedžiojimų čia nėra daug, o tie, kurie yra, nėra įdomūs, pastatyti ant juokingų dialogų filmo pabaigoje. Kitaip sakant, įtampos čia nebus daug: filmas ir L. Neesonas priims tokius sprendimus, kurie padidintų mušimosi kiekį, ir tai nėra blogai.

Įdomiausios „Slapto keleivio“ vietos yra susijusios nebent su tuo, kad filmas atsisako sustoti. Jis, kaip ir L. Neesono veikėjas, niekaip nepastovi vietoje, visad analizuoja traukinį ir jame neturinčius būti keleivius, ir sukuria bent minimalų detektyvą; nei tai Hitchcocką, nei Agatha Christie, bet vietinę veiksmo filmo versiją. Filmas keliskart net yra priekyje žiūrovų, kai L. Neesonas imasi drastiškų veiksmų siekdamas išsiaiškinti (nelabai intriguojančią) filmo paslaptį. Tuo metu jam viskas tiesiog nusibodę ir jis nuo kitų negali to slėpti. Nežinau, ar čia kalba eina apie Maiklą, ar apie L. Neesoną. Tik pastarojo veide kelis kartus yra žiaurus nuovargis, kai jis tiesiog sėdi ir kitiems aiškina, kaip jam sunku yra daryti tą patį dalyką nežinant aiškių jo rezultatų. Be tų poros momentų, tiesa, filmas yra nuspėjamas ir be intrigos, kartais apžavintis tuo, kad jis visada juda ir taip sukuriantis gerumo iliuziją, bet paskutinio pusvalandžio metu visos iliuzijos subyra. Vėlgi, iš šito dueto filmo didelės išliekamosios vertės tikėtis sunku. Jie apie tai yra kalbėję ir įrodę ne kartą.

Taigi stipriausia ir sunkiai pajudinama filmo dalimi vėl išlieka veiksmo ir muštynių scenos. Tai, teoriškai, yra paskutinis L. Neesono veiksmo filmas (nebent kas nors jam pasiūlys daugiau pinigų, tada jau ne paskutinis; jis pats to net neslepia). Ir čia „Slaptas keleivis“ L. Neesoną išnaudoja protingai. Nuo gyvenimo ir kvailių pavargusios jo akys čia visad yra skvarbios ir agresyvios, nes nelabai žinai, kada jis sugalvos kam nors trenkti. Jis pats muštynėse nukenčia ir neapsimetinėja jaunesniu nei yra. Muštynių scenos yra ilgos ir įdomios (su gitaromis ir kirviais), pasitelkiančios montažo ir kompiuterines technikas, kad L. Neesoną šiek tiek pagreitintų, bet nepaverstų jo superherojumi. J. Collet-Serra (užpernai su „Sekluma“ parodęs, kad veiksmą, technologijas ir dramą jis gali suderinti visai sėkmingai) čia išdarinėja įdomius dalykus su montažu ir režisūros technikomis; akis kartais bado pigios kompiuterinės technikos, tačiau jo hičkokiški priartėjimai ir scenų nukirpimai palaiko tempą ir įrodo, kad aktyvų veiksmo filmą galima kurti ir pasitelkus filmavimo techniką, ne vien per sprogimus ir daužymąsi.

Problemų „Slaptas keleivis“ turi užtektinai. Pagrindinė istorija neturi įtampos ir filmas ja ar jos logika tarytum nesidomi (niekam neįdomu, dėl ko būtent Maiklas buvo pasirinktas tokiai užduočiai; jis yra L. Neesonas ir visiems tai savaime suprantama). Aktorių iššvaistymas išvis yra nesuvokiamas: Vera Farmiga, Patrickas Wilsonas ir Jonathanas Banksas pasirodo po kelias minutes ir išnyksta iškart, kai jie pradeda darytis įdomūs; Samo Neillo pasirodymo trumpumas yra įdomesnis už bet kurį filmo veikėją.

Tik šitą filmą analizuoti ir ardyti dalimis tiesiog neapsimoka. Kartais reikia atsisėsti ir beveik dvi valandas žiūrėti į senstantį, bet vis dar taip pat smagiai ir žiauriai žmones daužantį L. Neesoną. „Slaptas keleivis“ to suteikia sočiai.

7
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
6.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
7.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
6.0
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Žygius / 2018 sausio 24

    Kas pas jus recenzijas rašo, mokinukai? Čia ne tai kad klaidų pilna, čia i_tisi sakiniai be minties ir logikos prikeverzoti….