Ovaliajame Baltųjų rūmų kabinete visuomet girdisi tiksintis laikrodis. Nėra serijos, kuomet „The West Wing“ veiksmas nors trumpam nepersikeltų į JAV prezidentams priklausantį įspūdingo dydžio kabinetą ir nors porai sekundžių jame stotų tyla vien tam, kad fone girdėtųsi laikrodžio tiksėjimas. Tokio serialo kūrėjų sprendimo lengva nepatebėti, bet tiems, kuriems tai padaryti pasiseka, tokia smulkmena palieka nemenką įspūdį. Vien todėl, kad likusį laiką serialas turi tiek daug įtampos ir veiksmo, kad vėliau tokie kontrastai stebina dar labiau.

Įtampa seriale nekyla banaliuoju būdu, kuomet kiekvienoje serijoje kas nors grasintų Baltiesiems rūmams ar netgi visai Amerikai, nors tokių serijų, savo kokybe esančių „The West Wing“ viršūnėje, čia irgi rasite. Tiesiog pagrindinė serialo užduotis yra ne tokia. Žymusis scenaristas Aaronas Sorkinas, kuris su šiuo savo darbu ir išgarsėjo, o vėliau parašė filmus „The Social Network“ ir „Moneyball“ bei serialą „The Newsroom“, čia sukūrė retai matomo Baltųjų rūmų darbuotojų gyvenimo atspindį, parodžiusį, kad didžiausią darbą politikoje atlieka būtent jie, ne politikai.

Kiek tuo patikėsite priklauso tik nuo jūsų. Tačiau jeigu visu pajėgumu pasinersite į „The West Wing“ pasaulį, politiniai sprendimai jus intriguos net jeigu neskiriate politinės kairės ir dešinės.

Dėl to didžiausią darbą padarys veikėjai, kurie yra sukurti taip, kad su jais žiūrovai susigyventų iškart. Nemažam veikėjų skaičiui vadovauja prezidentas Džedas Bartletas, nors, neskaitant jo žmonos Abės ir trijų dukterų, į jį visi kreipiasi tik pagal titulą. Pradiniu sumanymu Sorkinas galvojo apsieiti seriale be prezidento ir visą dėmesį sutelkti į jo štabą, bet Martino Sheeno vaidyba pirmojoje serijoje įtikino, kad be šio žmogaus apsieiti nebus galima.

Prezidento štabui seriale vadovauja jo paties geriausias draugas ir patarėjas Leo, kažkada įkalbėjęs jį siekti svarbiausio JAV posto. Kiek žemesnį rangą turi Džošas, vadovavęs prezidento rinkimų kampanijai ir dabar su savo sekretore Dona besiimantis įvairiausių priemonių, kad prezidentas liktų Baltuosiuose rūmuose. CJ (Claudia Jean, jeigu norite) yra atstovė spaudai, su reporteriais palaikanti atsargiai artimus santykius ir dėl savo darbo dažnai aukojanti asmeninį gyvenimą. Galiausiai iš pagrindinių prezidento patarėjų turime Tobį, kuris dėl savo cinizmo netrunka tapti linksmiausiu veikėju seriale, ir Semą, savo pelningą talentą išnaudojantį prastai apmokamame vyriausybiniame darbe. Pastarieji yra atsakingi už visas prezidento kalbas, nuo labdaringų renginių iki metinių pranešimų.

Vakariniame Baltųjų rūmų sparne, pagal kurį ir yra pavadintas serialas, visuomet verda veiksmas, kuomet kiekvienas žmogus turi padėjėjų padėjėjus, dirbančius vienam tikslui – tam, kad prezidentas savo darbą atliktų kuo geriau. Po septynių sezonų, per kuriuos žiūrovai pamato įdomiausias politines situacijas ir keisčiausius kuriozus, galima drąsiai susidaryti vaizdą, kaip veikia JAV politika. Bet nevertėtų suklysti galvojant, kad „The West Wing“ tėra politikos atspindys ar netgi kažkas panašaus. Tai, visų pirma, yra serialas, ir jeigu scenaristams čia kyla dilema rinktis politinį sprendimą ar tokį, kuris padėtų veikėjo plėtojimui, jie visuomet imsis pastarojo.

Galbūt todėl „The West Wing“ kritikai sugalvoja peikti serialą vien dėl to, kad jis nerodo tikrosios politikos ir per daug remiasi emocijomis, ir kuomet žmonės pradeda kabinėtis prie meno kūrinių tikroviškumo, jau gali suprasti, kad jame pastebimų spragų nėra daug. Rimtesnis argumentas būna tuomet, kai serialas yra apkaltinamas subjektyvumu. Tai vėlgi nėra priežastis nežiūrėti serialo, bet jį žiūrint dideliais kiekiais ilgainiui galima suprasti svarbiausią jo sėkmės ir originalumo priežastį.

Pirmuosius keturis „The West Wing“ sezonus kūrė Aaronas Sorkinas. Išskirtinai jis. Kiekvienoje serijoje jis yra nurodytas kaip jos scenaristas, ir tai savo metu sukėlė nemažai kalbų, nes kelias „Emmy“ laimėjusias serijas buvo parašę kiti scenaristai, o Sorkinas šlovę prisiėmė sau.

Taip, šitas žmogus buvo (ir tebėra) egoistas. Kuo toliau, tuo labiau galima išgirsti kaip aktoriai cituoja ne veikėjų, bet tiesiog Sorkino žodžius. Pastovus demokratų partijos šlovinimas seriale bus pastebimas iki pat serialo pabaigos ir tame nėra nieko keisto, bet kai veikėjai diskutuoja dėl Amerikai opios problemos, galima išgirsti to paties Sorkino kalbėjimąsi su savimi bandant publikai įrodyti, kad jo išpažįstama nuomonė yra teisinga. Tai padaroma paprastai – veikėjams, kurie jau seniai buvo apibrėžti tiksliai ir įtikinamai, yra liepiama sakyti jiems nebūdingus dalykus tik tam, kad būtų sulaukta tinkamo argumentavimo. Kaip ir su laikrodžio tiksėjimu, taip ir čia, jeigu vieną kartą šį dalyką pastebėsite, nebematyti jau nepavyks.

Ir visgi ant to negalima pykti. Jokiu būdu. 1999-aisiais pasirodęs serialas televizijai davė tiek daug naujų ir dabar visiškai įprastai priimamų dalykų, kad jo nuopelnais nesižavėti būtų didžiulė klaida. Peržiūrėjus „The West Wing“ kiti serialai gali atrodyti kaip niūrūs projektai, kur žmonės kalba lėtai ir nuobodžiai. Šis serialas ne toks. Kiekvienoje serijoje čia yra prikimšta tiek dialogo, kad jį būtų galima išskaidyti trims kitoms serijoms, ir dar liktų.

Veikėjai čia nuolat šneka – dažnai linksmai, niekad per daug nenukrypdami nuo temos, sugebantys daryti penkis darbus tuo pačiu metu (ir miegantys per daug retai). „The West Wing“ į televiziją įvedė ir walk and talk, kuomet per įspūdingo dydžio Baltuosius rūmus (serialo filmavimo aikštelės dydis yra tarp didžiausių televizijos istorijoje) eidami veikėjai užsuka į daugybę pastate esančių patalpų, o kamera juos nepertraukiamai seka kelias minutes ar netgi daugiau. Tokie triukai, sugalvoti režisieriaus Thomaso Schlamme, tebėra naudojami ir kituose Sorkino projektuose.

Serialo kūrėjas po ketvirtojo sezono paliko savo kūrinį, ir nors „The West Wing“ visad buvo kratomas permainų tarp veikėjų, šis išėjimas buvo pats skaudžiausias. Penktame ir šeštame sezone, net ir turint tuos pačius veikėjus, nevyko nieko rimtesnio ir jų kalbos, kurių kiekis nesumažėjo, būdavo tiesiog tuščios. Tai, kad scenaristai pradėjo žymiai labiau remtis teroristinėmis istorijomis, turėtų sufleruoti, jog originalumas kuriam laikui išblėso.

Kiek smagiau atrodė septintasis sezonas, kuomet bendras vaizdas buvo praskaidrintas naujo prezidento rinkimais, bet tai jau nebebuvo tas serialas, kuris po pirmojo savo sezono susižėrė devynis „Emmy“, kas savo metu buvo neabejotinas rekordas. Apdovanojimais serialas buvo apipilamas ir vėliau, bet labiau dėl savo potencialo, ne dėl daromų darbų.

Tai tik dar kartą patvirtina, kad vienas žmogus gali daryti neįtikėtiną įtaką serialui. Tai buvo Sorkino kūrinys, net jeigu Martinas Sheenas, Johnas Spenceris, Allison Janney, Bradley Whitfordas ar Robas Lowe buvo tie, kurie reprezentavo „The West Wing“ geriausiai. Serialas sugebėjo suderinti dramą ir politiką taip, kaip joks kitas dar nepadarė, ir prie televizinės dramos revoliucijos jis prisidėjo itin svariai.

Net ir blogiausiais savo momentais „The West Wing“ atrodo dešimtis kartų geriau nei daugelis serialų. Pirmieji sezonai tiesiog buvo tokie išskirtiniai savo kokybe ir originalumu, kad vėliau tampa neįmanoma nelyginti jų su vėlesniaisiais. Kita vertus, veikiausiai tokia ir buvo Sorkino pagrindinė mintis siekiant įrodyti įspūdingą savo galią.

9
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
9.0
Režisūra
10
Kinematografija
8.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
9.0
Aktoriai
10
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles