Norvegų kino kūrėjas Ole Giæveris kine debiutavo 2002 m. su trumpametražiu filmu „Meilės visata ten, kur jie susitiko“ (norv. „Kjærlighetsunivers her hvor de møtes“), tačiau tais pačiais metais jis dar prisidėjo ir prie kitų trumpametražių projektų įvairiais amplua. Po metų sukurtas antrasis jo trumpametražis „Laikas yra mano draugas“ (norv. „Tiden er min venn“) Tromsės tarptautiniame kino festivalyje sulaukė specialaus paminėjimo. 2007 m. jo kurtas trumpametražis „Tomis“ (norv. „Tommy“) tame pačiame Tromsės tarptautiniame kino festivalyje laimėjo Tromsės palmę geriausio dokumentinio / trumpametražio filmo kategorijoje, bei buvo apdovanotas UIP Grimstad prizu Norvegijos trumpametražių filmų festivalyje, o Europos kino apdovanojimuose sulaukė nominacijos kaip geriausias europietiškas trumpametražis filmas. Po visai sėkmingos pradžios su trumpametražiais, atėjo laikas ir tikram debiutui – 2008 m. pasirodė pirmasis jo pilno metro filmas – drama „Vasarnamis“ (norv. „Sommerhuset“), pelnęs dvi Norvegijoje teikiamų Amanda prizo nominacijas. 2011 m. pristatyta jo kurta drama „Kalnas“ (norv. „Fjellet“), taip pat pelniusi Amanda nominaciją geriausios aktorės kategorijoje, o Gento tarptautiniame kino festivalyje nominuota kaip geriausias filmas. 2012 m. dirbęs prie televizijos mini serialo, O. Giæveris 2014 m. pristatė kol kas naujausią savo kūrinį – komišką dramą „Pieš gamtą“, tapusią dar vienu žingsneliu į priekį. Be jau beveik tradicinėmis tapusių Amanda apdovanojimų nominacijų, šis filmas dalyvavo Edinburgo, Berlyno, Trondheimo festivaliuose – iš Berlyno O. Giæveris parsivežė „Label Europa“ prizą, Trondheimo festivalis „Kosmorama“ jį apdovanojo kaip geriausią aktorių. Kartu su Marte Voldu, kuriam šis filmas tapo režisūriniu debiutu, sukurtoje juostoje „Prieš gamtą“ O. Giæveris vėl ėmėsi ne vienos, o keleto funkcijų – režisavo, rašė scenarijų bei atliko pagrindinį vaidmenį.
Biure dirbantis Martinas (akt. O. Giæver) nuobodžiai žvelgdamas pro langą planuoja savaitgalį išbėgti į kalnus. Vienas. Nors gal geriau būtų likti – kolegos kviečia į vakarėlį, žmona Sigrid (akt. Marte Magnusdotter Solem) kažko lyg ir liūdna, su sūnumi Karstenu (akt. Sivert Giæver Solem) gal irgi reikėtų pabendrauti. Nors ne – pasakyta – padaryta, ir Martinas, susitepęs stirtą sumuštinių ir susikrovęs kuprinę patraukia į rudenėjančius kalnus, nusėtus norvegiškų miškų ir pelkių. Čia, įspūdingos gamtos prieglobstyje, atitrūkusį nuo civilizacijos, jį apninka įvairios mintys. Kodėl anksčiau galėjo nerūpestingai linksmintis, o dabar prarado tą palaimos jausmą? Kur jis dingo? Kaip susigrąžinti? Gal mesti darbą ir laisvam nieko daugiau neveikti, tik klajoti po kalnus? Kodėl pasikeitė su santykiai su žmona? Kur dingo tas betarpiškumo jausmas, kodėl jo vietoj atsirado gėda ir drovėjimasis? Gal išsiskirti? O gal tiesiog pasimasturbuoti? Šitokių šokinėjančių minčių apniktas Martinas klajoja po vaizdingą Norvegijos peizažą. Ši iškyla į kalnus jam buvo labai reikalinga tam, kad galėtų sudėlioti visas šias mintis į joms skirtas vietas.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad O. Giæveris siūlo paprasčiausias meditacines klajones po gamtą à la Šarūnas Bartas. Tačiau vis tik jo filme yra šio to daugiau nei vien graži gamta ir egzistenciškai mąslus kameros žvilgsnis nukreiptas į patį save. Taip, ir to netrūksta, tačiau O. Giæveris parodo, kad genialumas slypi paprastume. Už kadro skambantys klausimai, įgarsinantys Martino mintis, užduodami ne tam, kad į juos būtų atsakyta ir tuo labiau ne tam, kad žiūrovai „pasidaryk pats“ stiliumi rastų į juos savus atsakymus. „Prieš gamtą“ daugiau koncentruojasi į vidutinio amžiaus žmogų ir jį užplūdusį sutrikimą, tampantį savotišku stabdžiu – abejonės neleidžia gyvenime nei žengti pirmyn, nei grįžti atgal, nes pagrindinis personažas pats tuoj prisimena, kad grįžti neįmanoma, ir tuoj pat veja tokias niekam tikusias mintis šalin, bet jas iš karto keičia naujos. Be to, išvyka į kalnus tarnauja kaip psichoanalizės seansas – į minčių kratinį įsimaišo ir prisiminimai iš vaikystės metų.
Kitas ryškus aspektas – į tokią pagrindinio personažo būklę žvelgiama su vos juntama ironija. Gal todėl Martinas kartais patenka į komiškas, tačiau daugiau mažiau gyvenimiškas situacijas. Tą papildo ir gana aukšta amplitude šokinėjančios Martino mintys – nuo gyvenimo prasmės klausimų staigiai pereinama prie to, kad gal būtų visai nieko pasimasturbuoti už artimiausio medžio.
Taigi – filmo centre Martinas, kurį vaidina pats režisierius. Iš esmės net ne tiek ir svarbu, kuo jis vardu, kur dirba ar kokia jo šeiminė padėtis. Martinas, kaip personažas, nėra savarankiškas – jis reprezentuoja tam tikrą tipažą. Šiuo konkrečiu atveju – ketvirtą dešimtį bebaigiantį pasimetusį tipą, iš kurio visuomenė kaip ir tikisi brandumo, tačiau tokie lūkesčiai yra tik viena iš priežasčių dar labiau sutrikti. Tačiau per visą filmą šis personažas išgyvena pokytį ir filmo pabaigoje Martiną matome jau truputį kitokį, nei tas, kuris filmo pradžioje su kuprine ant pečių patraukė į kalnus.
Visas dėmesys, kaip jau sakyta, tenka Martinui ir jį vaidinančiam pačiam O. Giæveriui. Tačiau vis tik tai toks vaidmuo, kuris nereikalauja itin plačios emocijų paletės ar ypatingų aktorinių sugebėjimų (rudenį lakstyti be kelnių po Norvegijos tyrus gal ir yra šioks toks pasiaukojimas, bet vis tik tai labiau primena kiek pigoką triuką, nei būtinybę). Bet jo vaidinamas Martinas vis tik sugeba kažkuo patraukti ir beveik įtikina savo natūralumu. Visi kiti personažai – Martino žmona, sūnus, kolegos, atsitiktinai sutikti žmonės – yra antraplaniai. Gal kiek daugiau ekrano laiko tenka Rebekkai Nystabakk, vadinančiai jauną merginą Helę, kurią Martinas sutinka savo nakvynės vietoje – girų glūdumoje stovinčioje draugų trobelėje, kurioje jie jam leido apsistoti.
Techninė pusė iš esmės nebloga. Kamera įstabiai perteikia tikrai kvapą gniaužiančius rudens spalvomis pasipuošusios atšiaurios Norvegijos gamtos vaizdus, tam tikrais momentais tai, ką reikia, išryškina, o kas ne taip svarbu – pablukinama. Gal tik kai kur lakstymas paskui pagrindinį personažą kiek kliūva. Garsas taipogi puikus – pagauti gamtos garsai, tačiau jie nenustelbia užkadrinio balso. Garso takeliui dažniausiai parinkta švelni, gamtos garsams artima muzika.
„Prieš gamtą“ – švelniai filosofiškas ir taip pat švelniai komiškas filmas, kurio centre matome sutrikusį ir savy pasimetusį amžiaus vidurio link artėjantį vyrą. Vis tik filmas pačių gelmių nepaliečia – nusileidžiama nebent į poodinį sluoksnį, tačiau giliau nepasiekiama, bet, ko gero, ir nesiekiama. Tačiau nepaisant to, kad scenarijus ypatingu veiksmu netrykšta, bei tam tikrų nesklandumų, šiaurietiškos dvasios persmelktas filmas nėra pats blogiausias pasirinkimas – kaip kristalas skaidrios gamtos vaizdai ir minimalistinė atmosfera, bei gana taiklios pagrindinio personažo pastabos apie gyvenimą ir visuomenę, nors ir dažniausiai tariamos su neslepiama ironija, daro šį filmą visai neblogu Skandinavijos kino pavyzdžiu.
