Kaskart žiūrint rumunų kiną apima keistai dviprasmiškas jausmas. Aplinka, kurioje plėtojasi filmų siužetai tokia iki skausmo pažįstama ir artima, kad atrodo, jog viskas būtų filmuota kaimyninio daugiabučio kieme. Ir tai šiek tiek trikdo. Nieko nepadarysi – tai bendras paveldas po tiek Lietuvą, tiek Rumuniją palietusio socialistinio likimo. Tačiau rumunai, skirtingai nei lietuviai, nesigėdija savo realybės, nebando jos maskuoti ar grimuoti – jie pateikia tokią, kokia yra. Ir, kas keisčiausia, Europai ir pasauliui tai yra įdomu. Tai patvirtina gausiai kino apdovanojimais apipilti filmai – tiek 2006 m. Kanuose Auksinę palmės šakelę nuskynusi jautri drama „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“ („4 luni, 3 saptamâni si 2 zile“, režisierius Christian Mungiu), tiek 2005 m. Ypatingo žvilgsnio (Un certain regard) apdovanojimą pelniusi Cristi Puiu juosta „Pono Lazaresku mirtis“ („Moartea domnului Lazarescu“). Todėl turbūt nieko keista, kad sulaukėme dar vieno stipraus rumunų filmo.
Filmo „Vaiko pozicija“ fabula paprasta – 34 metų Barbu vairuojamas automobilis partrenkia ir mirtinai sužaloja vaiką, o Barbu motina daro viską, kad sūnus išvengtų bausmės. Tačiau šis filmas yra ne apie tai. Ar, tiksliau, ne tiek apie tai. Tai giliai įsismelkianti drama apie žmonių santykį, sūnaus ir motinos ryšį.
Ar motiniškos meilės gali būti per daug? Ar mylintis glėbys, kuriame, būdami vaikai, ieškome paguodos, gali tapti tokiais dusinančiais gniaužtais, kad beliktų tik viena mintis – kaip iš jų ištrūkti? Filmo centre – Kornelija, ji viskuo rūpinasi, organizuoja, nurodinėja, susitinka, kalba, kalba, kalba. Barbu per visą filmą ištaria vos kelias frazes. Kornelija Barbu gyvenime nori kontroliuoti viską, nors jos sūnus seniai užaugęs. Viską iki smulkmenų. O Barbu tyliai kaupia pasipriešinimą motinos valdingumui, kuris kartais pratrūksta pykčio priepuoliais. Nežinia, ar atsitiktinai (o gal tai kaip tik kiek ironiška režisieriaus užuomina apie dusinančią Kornelijos meilę sūnui) Barbu prašo nupirkti kvėpavimą lengvinančių vaistų.
Bene ryškiausia filmo aliuzija į Siegmundo Freudo išplėtotą Edipo kompleksą. Bet net ir nesiejant su psichoanalize labai įdomu stebėti ryškius ir labai tikroviškai perteiktus personažų charakterius. Filmas suteikia galimybę į situaciją pažvelgti iš dviejų ar net trijų skirtingų plotmių, ypač stipriai tai galima pajusti sukrečiančioje pokalbio su žuvusio berniuko tėvais scenoje.
Laikausi nuomonės, kad geram filmui nebūtini nei specialieji efektai, nei patogios kino salės – ne tai lemia, ar filmas palies širdį ir įstrigs mintyse. „Vaiko pozicija“ tai tik patvirtina. Nes nestabili kamera, dėl kurios vaizdas nuolat šokinėja, apsunkina filmo žiūrėjimą. Kita vertus, tokia filmavimo maniera priartina filmą prie pseudodokumentikos (tokį stilių dažnai naudoja ir belgai broliai Dardenne‘ai). Filmuojama iš arti, stambiu planu, ypač stambiu planu – ekrane išvystame nejaukiai didelį ryte nubudusios Kornelijos veidą. Tačiau šitoks artumas, kai kamera, rodos, kabo filmo veikėjams virš peties, tik dar labiau padeda įsijausti į jų santykius ir jausmus, suprasti požiūrius, trumpam perimti jų mąstyseną.
„Vaiko pozicija“ – tai stipri daugiaplanė emocinė drama, apie prieštaringus jausmus, nesugebėjimą paleisti jau seniai užaugusio sūnaus, dominavimą, kaltę ir atsakomybę. Paprastai ir nepretenzingai pateikiama juosta sugeba paliesti pačias jautriausias stygas ir palieka daug medžiagos apmąstymams.
