Ilgametis studijos „Universal Pictures“ projektas, kurio sukūrimui prireikė net keturių metų, dėl daugelio iškilusių problemų filmavimo metu projektas ir jo premjera buvo perkelti net tris kartus. Panašios lemties susilaukė ir šiais metais pasirodęs epas apie zombius „Pasaulinis karas Z“, todėl visiškai galima šį filmą vadinti vienu nelaimingiausiu pastarųjų metų kino įvykiu. Filmo režisieriumi tapo visiškai nežinomas trumpametražių filmų kūrėjas Carlas Rinschas, kuriam atiteko didėlė garbė perkelti į didžiuosius ekranus šią žymią istoriją.

Naujai „iškeptas“ „blokbasterių“ kūrėjas kviečia į neužmirštamą bei spalvingą kelionę po senovinės Japoniją, kurioje karaliavo samurajai, garbė ir visagaliai burtai.

Apie ką mes čia…

Kai klastingai suregztu būdu atsikratoma vieno iš Japonijos miestų šeimininko valdovo Asanas, jo tarnai, samurajai, tapę roninais, išmetami iš valdų. Norintys atkeršyti už savo šeimininko mirtį, 47 kariai iškeliauja į ilgą ir varginančią kelionę, kurioje stos į kovą su piktadariais, norinčiais užvaldyti visą šalį.

Kūrinio vidus

Holivudas jau seniai bando ekranizuoti įvairiausių šalių ir kultūrų mitus, legendas bei, žinoma, tikrus įvykius pakeitusius tų teritorijų istorijas. Japonija paskutiniais metais tampa vis labiau geidžiamu kąsneliu amerikiečių kino magnatams, todėl netgi ir komiksų ekranizacijų veiksmas persikelia į šią tekančios saulės šalį.

Studija „Universal“ jau labai seniai norėjo ekranizuoti istoriją apie 47 roninus, kurių didvyriški žygdarbiai neleido žlugti šaliai. Viskas labai primena 300 Spartos karių pasipriešinimą persams. Pati roninų istorija labai žavinga, todėl belaukiant šio filmo į jį buvo sukelta pernelyg daug lūkesčių, tačiau galiausiai pasirodė, jog kūrėjai pabandė improvizuoti ir vietoje istorinio epo, žiūrovams pristatomas fantastikos žanro nuotykių filmas. Tai nėra blogas ėjimas, tačiau per tiek daug perfilmavimų ir nukeltų premjerų datų, pasidarė baugu dėl filmo kokybės. Visi puikiai prisimename „Žaliojo žibinto“ kūrimosi procesą. Ir štai, po tiek laukimo, pagaliau galime pamatyti ilgai lauktą darbą, kuris, deja, anot kino žinovų, taps didžiausiu metų finansiniu nelaimėliu.

Filmo istorija prasideda trumpu įvadu, kuris vėliau virsta į labai ilgą ir tikrai kartais nuobodžiai pateikiamą pradžią, kurioje nei veiksmo, nei kokių nors įdomesnių siužeto vingių nepasimato. Viskas tampa labai nuspėjama, tačiau įsivažiavus filmo veiksmui, prasideda tikrai neblogai pateikiamas nuotykis, kurio metu kūrėjai bando supažindinti žiūrovus jau ne su pagal tikrus faktus sukurta istorija, tačiau su Japonijos kultūra ir mitologija. Nors viskas įvyniota į saldų fantastinio pobūdžio foną, daugelyje scenų galime pagirti filmo kūrėjus, kad jie suteikia didelį malonumą stebėti žydinčios Japonijos grožį. Vien jau aplinka ir veikėjų kostiumai autentiškai perteikiami, kas suteikia filmui stipraus pagrindo ir jeigu pati juosta nebūtų pateikiama tokiame žanre, kaip fantastika, filmas taptų tikrai stipresniu ir emociškai stabilesniu darbu. Viena iš tikrai stiprių filmo akimirkų, kuri labai susiejama su Japonijos susikūrimo istorija, tampa šalies vėliavos metaforiškai atskleistas portretas. Labai emocionaliai parodyta scena, priverčianti suprasti ką reiškia visas vėliavos simbolis. Daugelyje scenų užtat matomas chaosas ir tas nelemtai nuspėjamas veiksmas. Filmas, žinoma, tokiais kūrėjų sprendimais, orientuotas jaunesniam ir paaugliško amžiaus žiūrovui, bet tikrai ne vyresniam žmogui, kuris filme sugebės įžvelgti tik dar eilinę gražiai pateikiamą pasaką.

Juostoje pilna veikėjų, tačiau tik vienintelis Kajus sugeba atsiskleisti deramu būdu. Negrynakraujis veikėjas pasirodo iš labai įdomios perspektyvos. Puikus kovotojas, verčiamas slėpti savo sugebėjimus prieš samurajus, tačiau svarbiausiose akimirkose nepalaužiamas kovotojas, parodantis tikrą savo pranašumą. Būtent kovos scenos, kuriose dalyvavo Kajus yra pačios vaizdingiausios. Gaila, jog jų tiek mažai visame filme. Vos tik du rimtesni susidūrimai su priešais. Kiti filmo veikėjai nesugeba parodyti savo pranašumo ekrane prieš oponentus, visi labai blankiai atrodo. Paminėti galima nebent raganą, kuri meistriškai sugebėdavo keisti savo pavidalą. Finalinė kova su ja, nors ir trumpa, tačiau visai įtemptai susižiūri. Daugiau kaip ir niekas nevyksta, na, o Kajų papildantys veikėjai, tiesiog egzistuoja pasirodydami herojaus užnugaryje. Vienu momentu atrodo, jog jie visi itin užspausti savyje ir bijojo padaryti kokį nors žingsnį į priekį.

Tokiu būdu rutuliuojamas veiksmas po ilgo ir tikrai užsitęsusio įvado prieina prie finalo, kuris pristatomas labai greitai. Gaila, kad kūrėjai atsisakė įvesti į filmą žymiai didesnį skaičių priešų bei parodyti nors vieną masinę kovą su tūkstantinėmis armijomis, kurios visada papuošia tokio pobūdžio filmus. Pasibaigus finaliniam mūšiui ir kelioms asmeninėms personažų dvikovoms, galima susidaryti nuomonę, jog kūrėjų tikslas buvo supažindinti mus su tam tikrais Japonijos kultūros ir istorijos vingiais, kas jiems ir pavyko, tačiau atskleisti pačių roninų istoriją buvo žymiai sunkesnė užduotis ir šiuo atveju filmo režisierius su scenaristų komanda patyrė fiasko. Blankus tokios žinomos istorijos paveikslas, kuris persekioja šią juostą nuo pat jos pradžios.

Techninė juostos pusė

Filmas, kaip ir pridera tokiam žanrui, savo brangių specialiųjų efektų dėka žiūrisi labai efektingai, tik deja, ne visose vietose sugebama išgauti natūralų ir realistišką vaizdą. Prisiminus baltą lapę, vienuolyną ir drakoną susidaro jausmas, jog žiūrėtum ne vaidybinį filmą, o animaciją, sukurtą „Motion Capture“ technologijomis. Filmo vizualiam fonui akomponuoja trimatė erdvė, kuri ne labai gali pasižymėti efektingumu, todėl jeigu yra galimybė rinktis tarp 3D ir 2D, aiškiai rekomenduojamas įprastinis filmo formatas.

Filmo vizualiniam grožiui įtakos, žinoma, turi labai vaizdingai ir efektingai pateikiamas operatoriaus darbas, kuris Japonijos grožį, pastatų didybę ir personažų graciją pristato tik iš geriausios pusės. Puikiai manevruojama kameromis, norint parodyti kuo vaizdžiau spalvingus gamtos kraštovaizdžius, kurie kaip kokia magija sugeba užkerėti žmogų ir priversti jį svajoti apie tekančios saulės šalį.

Garso takelis, papildantis efektingas ir nuotykių kupinas scenas, pritaikomas labai meistriškai, pasijaučia juostos atmosfera, pritaikyta būtent Japonijos kultūrai pabrėžti. Muzikinės kompozicijos irgi neleidžia nuobodžiauti stebint itin sunkiai „įsivažiuojantį“ filmo veiksmą pradžioje.

Filmo kostiumai – vienas didesnių juostos grožių. Puikus dizainerių darbas, kuris pavirsta į itin kruopštų meną, kuo įspūdingiau ir tikroviškiau pateikiantį anų laikų apdarus. Prie viso vaizdo prisideda ir dekoracijos, simbolizuojančios uždaros Japonijos bendruomenės didybę ir tuos laikus, kai šalis spindėjo kalnuose pastatytomis pilimis, miestais ir šventyklomis. Pabrėžiamas ir budizmas bei jo tradicijos.

Juostos garso montažas visai puikiai suderintas su stipresniais kovų pateikimais, o ir garso takelio sustiprinimas padeda pajausti filmo didybės buvimą. Montažas turi tam tikrų spragų scenarijuje, todėl dėl per ilgo įvado būna kiek nuobodu, bet bendras filmo vaizdas pakenčiamas, todėl einant link pabaigos, žiūrovas įtraukiamas į puikų kardų ir strėlių šou.

Aktorių kolektyvinis darbas

Seniai matytas ir tikrai pasiilgtas ekrano didvyris, Keanu Reevesas, pagaliau vėl džiugina akis savo pasirodymu galingame „blokbasteryje“. Aišku, kad kūrėjai visą dėmesį skiria šiam žinomam aktoriui, tačiau jo filme labai mažai. Vaidmuo ne antraplanis, bet kaip vedančiajam personažui, jis gauna per mažai ekraninio laiko. Vaidybos prasme viskas stabilu, aktorius nenusigręžia nuo savo rimtos veido išraiškos ir ramaus bei savimi pasitikinančio balso.

Filmą papildo tokie žinomi amerikietiškuose žemėse japonų veidai, kaip Hiroyukis Sanadas, suvaidinęs roninų vadą Išį. Labai malonus ir efektingas aktoriaus pasirodymas, ne taip ir seniai žibėjusio filme „Ernis“, kurio veiksmas taipogi rutuliavosi Japonijoje. Žinomą aktorių kolektyvą papildė kitas irgi dažnas Holivudo studijų veidas iš tekančios saulės šalies – aktorius Tadanobu‘as Asanas, kuriam atiteko pagrindinio antagonisto vaidmuo. Maloniausiu aktorių papildymu tampa trumpas, bet užtat labai malonus akiai, legendinio Cary-Hiroyukio Tagawos pasirodymas Šiogūno amplua.

Moterišką filmo pusę papildo subtilaus grožio Kou Shibasaki, įkūnijusi princesę Miką bei labai klastingai atrodanti Rinko Kikuchi, kuri turėjo progos suvaidinti piktavalę raganą.

Vienintelė filmo akimirka, kuri sumenkina visų aktorių pasirodymą, tai dialogai anglų kalba. Kūrėjai matyt nesusiprato, jog siekiant išgauti autentiškumą ir personažų stiprumą, pokalbiai turėjo vykti japoniškai. Jei tai būtų įvykdyta, pats filmas įgautų daugiau prasmės, kaip tai būdavo su Melo Gibsono režisūriniais projektais. Gaila, bet tokios klaidos sugeba sumenkinti net ir geriausių filmų bendrą vaizdą.

Verdiktas

„47 Roninai“ – tai puikiai ir kruopščiai atkurtas senovės Japonijos vaizdingas nuotykis, kuriame tikroviškumą papildo fantastiniai elementai, sumenkinantys bendrą pasakojimo autentiškumą. Filmas kartu tampa neblogu Keanu Reeveso sugrįžimu į didįjį kiną, o jam asistuoja būrys puikiausių Japonijos aktorių, bet visgi, dėl scenaristų kaltės visų jų personažai nesugeba atsiskleisti deramu būdu, kas ir nulemia filmo trapumą.

6.3
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
4.0
Režisūra
5.0
Kinematografija
7.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
9.0
Aktoriai
6.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles