Turbūt nėra didesnės kino ikonos nei legendinis Charlie Chaplinas. Ar, tiksliau, jo sukurtas nemirtingas personažas Trampas, kurį visas pasaulis pažįsta gal net geriau nei patį aktorių. Juodi ūsai, katiliukas, lazdelė, per dideli kiauri batai, krypuojanti eisena – tokį Trampą pažintume ir atpažintume bet kur ir bet kada. Pirmą kartą kino ekranuose jis pasirodė 1914 m. trumpametražėje juostoje „Vaikų autolenktynės Venise“ („Kid Auto Races in Venice“). Tuo tarpu pačiam Charliui buvo jau antrasis filmas, jo debiutas – neaiškus niekšingas tipelis tų pačių 1914 m. trumpametražiame filme „Užsidirbant pragyvenimui“. Vaidinęs, rašęs scenarijus, prodiusavęs ir pats režisavęs daugybę trumpametražių filmų, 1921 m. Charlie Chaplinas pristatė savo pirmąjį ilgo metro filmą „Vaikas“.

Filmas, „priverčiantis nusišypsoti, o galbūt ir išspausti ašarą“ pradedamas ganėtinai melodramatiškai – jauna moteris (akt. Edna Purviance) su kūdikiu ant rankų išeina iš labdaringos ligoninės. Pasimetusi, vieniša ir neturtinga moteris priversta priimti širdį draskantį sprendimą – ji nusprendžia palikti savo kūdikį ant prabangaus automobilio sėdynės. Deja, automobilis pavagiamas, tad apsigalvojusi vargšė motina savo kūdikio neberanda, o vagišiai, aptikę vaiką, jį palieka tiesiog gatvėje. Lyg tyčia – kaip tik ten, kur vingiuoja Trampo (akt. Charlie Chaplin) rytinio pasivaikščiojimo maršrutas. Trampas, aptikęs kūdikį, iš pradžių nenori prisiimti staiga lyg iš giedro dangaus užgriuvusios atsakomybės, tačiau aplinkybės taip jau susiklosto, kad jam nelieka nieko kito, kaip tik parsinešti kūdikį į savo varganą būstą ir, pasitelkiant visą išmonę , įsijausti į tėčio vaidmenį.

O po penkerių metų Džonas (taip Trampas pavadino berniuką) (akt. Jackie Coogan) jau užaugęs į šaunų vaikį, kuris kalasi net ir su didesniais už save gatvės vaikėzais (taip pridarydamas bėdų Trampui), bei tapęs nepėsčiu Trampo kompanionu – Džonas laido akmenis į aplinkinių gatvių gyventojų langus ir čia kaip tik pasirodo Trampas, nešinas sveiku lango stiklu ir berypuojančiam išdaužto lango savininkui paslaugiai pasisiūlo pakeisti stiklą (ne už ačiū, žinoma). Duetas veikia puikiai, žinoma, kol neįsikiša policija. Tuo tarpu moteris per tą laiką tapo populiaria ir turtinga aktore. Vaiko tėvas (akt. Carl Miller) – pripažintu dailininku. Taip jie klajoja vienas šalia kito, tačiau moteris nežino, kad šis gatvės vaikis – iš tikrųjų jos prarastas sūnelis.

Nors Chaplino pavardė dažniausiai asocijuojasi su komedija, tačiau šiame filme meistriškai derinamas švelnus humoras ir dramos elementai. Komiškumas kyla daugiausia iš personažų judesių, mimikų, hiperbolizuotų absurdiškų situacijų, tačiau pati pasakojama istorija yra greičiau rimta, nei juokinga. Bene dramatiškiausia filmo scena – kai socialiniai darbuotojai, sužinoję, kad Trampas nėra tikras Džono tėvas, atvažiuoja paimti berniuko, o Trampas ir Džonas jiems narsiai priešinasi; kai vėliau Trampas desperatiškai stogais vejasi socialinės tarnybos automobilį ir galiausiai – jausmingas Trampo ir Džono susitikimas.

Žinoma, šis filmas – neabejotinas ir absoliutus Charlio Chaplino triumfas ir spindesys. Trampas – jau „atrastas“, nusistovėjęs ir tobulai atliekamas personažas, su būdinga krypuojančia eisena, nosies trūkčiojimu, antakių kilstelėjimu, šarmingu flirtavimu, ir kiek nervingu, bet visada pabrėžtinai mandagiu katiliuko kilnojimu bet kokia proga, ar net ir be progos. Mažasis Jackie Cooganas po šio filmo tapo pirmuoju vaiku – žvaigžde. Augęs vodevilio artistų šeimoje jis nuo ketverių metų jau pats dalyvaudavo pasirodymuose, kur jį ir pastebėjo Charlie Chaplinas. Ne veltui – Jackie Coogano vaidyba filme „Vaikas“ iš tiesų stulbinanti. Po šio filmo jis vaidino vaiką dar daugelyje filmų. Užaugęs daugiausiai filmavosi serialuose (ko gero ryškiausias iš jo suaugusio vaidmenų – dėdė Pūlinys iš „Adamsų šeimynėlės“ („The Adams Family“), iš viso sukūrė 143 vaidmenis. Edna Purviance, vaidinanti Džono motiną, nuo 1915 m. net septynerius metus bendradarbiavo su Charlie Chaplinu ir ne viename jo filme atliko pagrindinį moters vaidmenį. Kiti personažai – epizodiniai, tačiau juos vaidinantys aktoriai savo darbą atlieka puikiai. Galbūt dėl tuometinio kino formato ir išraiškos formos – 1921 m.
statytas „Vaikas“ yra nebylusis filmas, kuriame viskas pasakoma ne žodžiais, o mimika ir judesiais.

Taip, „Vaikas“ – nebylusis nespalvotas filmas, tačiau dėl to būtų tiesiog nesąžininga mažinti balų skaičių jo techninei pusei. Viskas filmuojama stabilia kamera, aktoriai „įeina“ į kadrą ir iš jo „išeina“, o ne kamera sekioja aktoriams iš paskos. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad jau ir šiame filme žaidžiama vaizdo pateikimu – kartais vaizdas ekrane įgauna širdies formą, kartais – apskritimo (lyg būtų žiūrima pro žiūroną).

Paradoksalu, tačiau 2011 m. įtrauktas saugoti į JAV Nacionalinį registrą, „Vaikas“, kaip ir dauguma kitų puikių Charlio Chaplino filmų „materialių“ apdovanojimų savo laiku taip ir nesulaukė. Tačiau, žinia, ne apdovanojimai lemia filmo kokybę, o tikrieji genijai retai kada sulaukia amžininkų pripažinimo – tikrąją vertę parodo laikas. Tad jautri, žmogiška, švelniu humoru ir manieringumu bei pribloškiančiai puikia aktorių vaidyba papuošta drama „Vaikas“ – tikra ir neabejotina vertybė ne tik JAV, bet ir viso pasaulio kino istorijoje.