Po 1993 m. filmų „Spalis“ („Octobre“, trumpametržis), 2002 m. „Belaukiant laimės“ („En attendant le bonheur“) 2006 m. „Bamako“, 2014 m. Mauritanijos režisierius Abderrahmane Sissako Kanų kino festivalio pagrindinėje programoje pristatė savo ketvirtąjį ilgametražį filmą „Timbuktu“. Nominuota Auksinei palmės šakelei Kanuose ši sukrečianti juosta pelnė François Chalet apdovanojimą, skiriamą žurnalistikos vertybes atspindintiems filmams (turbūt nieko keisto, nes pradinė režisieriaus intencija buvo kurti dokumentinį filmą) ir ekumeninės komisijos prizą, už tai, kad „šis filmas pasakoja istoriją apie gyvenimą ir Timbuktu vyrų bei moterų, siekiančių gyventi pagal savo kultūrą ir tradicijas šiuolaikinių komunikacijų technologijų fone, pastangas išlikti oriems. Filmas stipriai ir atskleisdamas įvairius niuansus demaskuoja ekstremistinį religijos interpretavimą. Ekumeninės komisijos prizas šiam filmui skiriamas už aukštus meninius pasiekimus ir savitą humorą bei santūrumą. Kritikuojantis netoleranciją, šis filmas koncentruoja dėmesį į žmonijos paveldą, glūdintį kiekviename žmoguje“.
Netoli džihado ekstremistų užimto Timbuktu miesto Malyje su žmona Satima ir dukrele Toja ramiai ir taikiai gyvena Kidanas, kuriam priklauso 12 karvių banda. Įsigalėjus džihadistų režimui, Timbuktu uždraudžiama muzika ir juokas, cigaretės, netgi futbolas. Nepaklusniųjų laukia žiaurios bausmės. Kidanas su savo šeima gyvena, rodos, kiek atokiau nuo atėjūnų sukeltos sumaišties. Kol jo bandą gano dvylikametis piemenukas Isanas, Kidanas tarp dykumos kopų džiaugiasi žmonos ir dukters draugija. Tačiau viskas griūva tada, kai vietinis žvejys Amadu užmuša mylimiausią Kidano karvę GPS, suplėšusią jo tinklus. Tai lūžio taškas, vedantis neišvengiamos tragedijos link.
A. Sissako šioje dramoje paraleliai sugretina vieno žmogaus, vienos šeimos ir apskritai visos bendruomenės likimą, taip nepaprastai jautriai ir paveikiai perteikdamas neatitaisomą ir nepamatuojamą skriaudą, už kurią atsakomybė tenka džihado režimui. Absurdiškas žiaurumas prisidengiant teisuolių kaukėm ir savitai interpretuota Alacho valia, skaudžiai sužalojo ne vieną žmogų ir ne vieną šeimą. Filme rodomos konkrečios šio režimo aukos iš tikrųjų tėra tik apibendrinti pavyzdžiai, keletas iš daugelio. Tai simboliai, įprasminantys kita beprasmiško smurto ir žiaurumo aukas. Tokiu būdu jie netampa beveide mase, bevardžiais šešėliais – tokiu būdu vieno žmogaus tragedija tampa visos bendruomenės tragedija ir atvirkščiai.
Kita vertus, būtent šiuos žmones A. Sissako laiko tikraisiais kovotojais – tuos, kurie mintyse dainuodavo uždraustas dainas, šoko be muzikos, žaidė futbolą be kamuolio. „Timbuktu išlaisvino kariuomenė. Tačiau tikrasis išsilaisvinimas vyko būtent kasdieniame gyvenime, o tai ir yra tikroji kova“, mano režisierius.
Režisierius pats pripažįsta savo filmų „nepatogumą“ bei „estetinio kino baimę“. Pasak jo, filmas yra kalba, turinti savitą intonaciją, kas pačiam A. Sissako reiškia išlaikyti harmoniją stengiantis kuo geriau viską atlikti ir grįžtamojo ryšio. Anot režisieriaus, parodyti siaubą yra paprasta. „Aš stengiausi to išvengti“, sako jis. Tačiau vis tik filmo scena, vaizduojanti nuteistųjų egzekuciją užmėtant akmenimis, laikoma vienu žiauriausių epizodų. Deja, filmo siužetinės linijos nėra scenaristų išmonė – kurdamas „Timbuktu“ A. Sissako rėmėsi tikrais įvykiais.
Vis tik režisierius sugeba subtiliai išlaviruoti tarp sukrečiančio žiaurumo ir jausmingo žmogiškumo. Panašiai kaip 2013 m. Kanuose už geriausią režisūrą apdovanotas meksikiečio Amat Escalante filmas „Heli“ (2013) ar geriausio filmo užsienio kalba katerorijos Oskaro nominaciją pelniusi kanadiečių juosta „Karo ragana“ („Rebelle“, 2012). Kaip ir paminėti filmai, „Timbuktu“ parodo žmonijos žaizdas – tai, ko galbūt nenorime matyti, bet tuo pačiu kelia žmoniškumo kiekvienoje žmogiškoje būtybėje egzistavimo klausimą. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, bet tik šalia visiško nežmoniškumo suvokiamas tikrasis humanizmas ir žmogiškosios būties trapumas.
„Timbuktu“ – tai stiprus nepramoginis filmas, stipriai paliečiantis ir giliai įsismelkiantis, pasiliekantis sąmonėje ir širdyje.
Patiks, jei patiko „Heli“, „Karo ragana“, „Osama“ (2003), „Vanduo“ („Water“, 2005).
