Amerikietis režisierius Davidas Frankelis savo karjerą pradėjo nuo televizijos projektų. 1995 m. jis debiutavo kine su komedija „Majamio rapsodija“ (angl. „Miami Rapsody“), kuri, tiesa, pasisekimo nesulaukė. Tačiau nepalyginamai geriau sekėsi po metų sukurtam trumpametražiui „Brangus dienorašti“ (angl. „Dear Diary“), pelniusiam Oskaro apdovanojimą. Po to D. Frankelis vėl grįžo į televiziją – galima sakyti, kad visam dešimtmečiui, jei neskaičiuosime 2002 m. jo sukurto trumpametražio „Taip, kaip tu įsivaizdavai“ (angl. „Just Like You Imagined“). O štai 2006 m. pasirodė jo režisuota Lauren Weisberger knygos „Ir velnias dėvi Prada“ (angl. „The Devil Wears Prada“) ekranizacija. Po dvejų metų jis pristatė dar vieną ekranizaciją – komišką dramą „Marlis ir aš“ (angl. „Marley and Me“). 2011 m. ekranus pasiekė komedija „Metų įvykis“ (angl. „The Big Year“), toliau pamečiui – romantinė komiška drama „Pabandom iš naujo“ (angl. „Hope Springs“) ir biografinė komiška drama „Vienintelė galimybė“ (angl. „One Chance“). Taip pamažu nuo komedijos pereidamas prie dramos D. Frankelis ėmėsi „Užslėpto grožio“ (angl. „Collateral Beauty“).
Hovardas (akt. Will Smith) yra vienos sėkmingos Niujorko reklamos agentūros savininkas ir vadovas. Tačiau po šešiametės dukrelės mirties jis užsisklendžia savyje – Hovardas tarsi atsiriboja nuo išorinio pasaulio ir niekas iki jo nei šiuolaikinėmis ryšių technologijų priemonėmis, nei tiesiogiai negali prisibelsti. Sunerimę Hovardo draugai ir kolegos Vitas (akt. Edward Northon), Kler (akt. Kate Winslet) ir Saimonas (akt. Michael Peña) tariasi ką daryti, kad kuo toliau, tuo labiau grimzdamas į depresijos liūną Hovardas kartu su savimi nenusitemptų ir visos sėkmingai veikiančios įmonės. Besvarstydama įvairias galimybes trijulė priima visiškai originalų sprendimą – užuot bergždžiai bandę grąžinti Hovardą į realybę, jie surizikuoja priimti jo pasaulio taisykles – išsiaiškinę, kad Hovardas siunčia laiškus mirčiai, laikui ir meilei, jie pasamdo tris aktorius – Bridžitą (akt. Helen Mirren), Rafį (akt. Jacob Latimore) ir Eimę (akt. Keira Knightley), kad šie Hovardui suvaidintų atitinkamai Mirtį, Laiką ir Meilę – Hovardo tai neišgelbės, priešingai, įrodys jo neveiksnumą, bet taip gal bent taip pavyks nesužlugdyti įmonės. Ir šis planas duoda rezultatų – tiesa, kiek kitokių, nei visi iš pradžių tikėjosi.
Dabar galite pasiruošti savo supuvusius pomidorus, bet kad ir kaip kritikai maišytų šį filmą su žemėm, man ranka nekyla rašyti, kad „Užslėptas grožis“ yra blogas filmas. Taip, jame yra daug spragų, taip, galbūt ne kartą ir ne du pagausite save galvojančius: „O tai, pala, jeigu čia šitaip, tai kodėl jie…“ ir holivudinio cukraus čia supilta ne vienas kilogramas, tačiau…
Pati filmo idėja atrodo šviežiai ir nenuvalkiotai. Po Holivudą vis dar apėmusios perdirbinių – tęsinių – priešistorių – šalutinių projektų epidemijos, kuriai ir galo nematyti, tai yra šiokia tokia originalumo kibirkštis. Gal ir ne aukštumos, tačiau, pardon, ir ne beveik prieš keturis dešimtmečius pastatyto epo moderni re-interpretacija su šiuolaikiniais specialiaisiais efektais. Žinoma, netrūksta ir tokių, kuriems kliūva pasirinkto veikimo plano nerealistiškumas – tačiau dėl to garsiausiai, ko gero, burnoja tie, kurių akys tampa kvadratinės ekrane pamačius šviesos kardą ar stebint kaip koks nors superherojus, gelbėdamas kačiuką, plėnim paleidžia pusę miesto. Kitaip tariant, sunkiausia kai ką nurašyti kino magijai ir kategorijai „taip būna tik filmuose“, panašu, sekėsi tiems, kurie kaip tik daugiausiai ir žavisi kino nerealybe.
Na o bet tačiau grįžkime prie paties filmo. Jei praleisim pro akis kiek bravūrišką planą ir gana tiesmuką jo išrišimą (suveikia savotiškas „deus ex machina“ principas), kaip ir tiksliai tokią, kokios tikėtasi, išprovokuotą reakciją bei dar kelis asilo tiltus, pastebėsim, kad yra ir pakankamai gražių momentų. Kad ir paralelės tarp kolegų ir jų kuruojamų aktorių. Tarsi atsitiktinai, tarsi ne, kiekvienas iš jų susiporuoja su tuo aktoriumi, kuris įkūnija tai, su kuo kiekvienam iš jų tenka stoti akis į akį realiame gyvenime. Ir net jei sentencijos mirties, laiko ir meilės tematika žeriamos nelyg naujametiniai konfeti, vis tik tarp šūsnio nuvalkiotų ir iki negalėjimo banalių rasis viena kita, kuri galbūt minutei privers stabtelėti ir susimąstyti ar pratęsti jau išsakytą mintį.
Galbūt tolimesnė idėja nuskambės kaip savotiškas piktžodžiavimas (ar kas tik norit), tačiau „Užslėptas grožis“ savo atmosfera kažkuo primena… europietišką kiną (taip, taip, žinau, kad jei pasitaupėt savo supuvusius pomidorus nuo trečios pastraipos, dabar jau jais užsimojote, bet…). Taip, tai grynai Holivudo produkcija, prifarširuota daugybės ryškių žvaigždžių, kurios yra tokio kalibro, kad vargiai beišsitenka viename ekrane, o režisierius neišnaudoja nei viso jų talento, nei leidžia išplėtoti personažus, o pats tik blaškosi tarp dramos ir komedijos. Tačiau, argi tai nėra pažįstama – tiesiog personažai – žmonės, tokie, kaip ir mes, mūsų kolegos ar mūsų kaimynai? Nei geri, nei blogi, su savom mažytėm ar didelėm problemom? Gyvenantys gyvenimus, kuriuose ne viskas tik juoda ir balta, ne viskas tvarkingai sudėliota į griežtus dramos ir komedijos stalčiukus. Ir to jokiu būdu nereikėtų suprasti ir vertinti kaip europinio kino sumenkinimo. Ir bendras įspūdis, kurį palieka „Užslėptas grožis“ yra būtent toks – šiek tiek negrabus bandymas priartėti prie to kine vaizduojamo įprasto gyvenimo, iki galo neišsižadant kino magijos. Tiesa, patikėti „realiu gyvenimu“, kai jį kino ekrane bando gyventi Oskarais ir jų nominacijomis padabinti aktoriai įtikėti yra kiek sunkiau…
Žinoma, negalima visiškai atmesti pelnytos kritikos dėl tuščiai (na, ar beveik) iššvaistyto filmo potencialo. Erdvės plėtotis kiek kitokiomis linkmėmis būta apsčiai. Galbūt kito režisieriaus rankose atsidūrusi ši istorija būtų pateikta kiek kitaip – įdomiau, tamsiau, rimčiau. Tačiau nors ir akivaizdu, kad D. Frankelio tiesioginis taikinys – žiūrovų sentimentai, kuriuos jis bando nupirkti į blizgų popierėlį suvyniota ašaringos melodramos doze, vis tik bent iš dalies jam tai pavyksta. Kita vertus, nereikėtų pamiršti, kad D. Frankelis nebuvo pirmasis kandidatas režisuoti šią juostą – iš pradžių režisieriaus kėdė buvo numatyta Alfonso Gomezui – Rejonui. Ir tai toli gražu – ne vienintelis didelis pakeitimas.
Pagrindinį – Hovardo – vaidmenį turėjo atlikti australas Hugh Jackmanas, tačiau dėl gerokai anksčiau prisiimtų įsipareigojimų „Ikmsmenų“ (angl. „X Men“) serijai ir nesuderinamų filmavimo tvarkaraščių jam neliko nieko kito, kaip tik atsisakyti šio projekto. Vėliau pasklido gandai, kad Hovardo vaidmenį iš H. Jackmano perims Johnny Deppas; be to, filme turėjo pasirodyti ir Rooney Mara. Galiausiai vietoj H. Jackmano atsirado Willas Smithas, o R. Maros galutinėje versijoje iš viso neliko.
Galbūt dėl to, kad šis vaidmuo buvo planuotas kitam aktoriui, ar gal dėl paties W. Smitho ankstesnių komiškų amplua, vis tik pakankamai sudėtinga jį stebėti kaip draminį aktorių, nors W. Smithas yra įrodęs, kad gali atlikti ir rimtus draminius vaidmenis. Hovardas, kaip ir visi kiti personažai, nėra išplėtotas ir atskleistas, ko galbūt labiau norėtųsi, tačiau net kiek neįprastai pasireiškiantis, W. Smithas pasirodo visai neblogai. Žinoma, šio filmo problema – per daug ryškiausio kalibro aktorių – iš jų praktiškai bet kurio vieno užtektų ištraukti visą filmą. Bėda ta, kad šiuo atveju traukti nėra kaip – jų pasirodymo laikas yra ribotas kitų kolegų laiko sąskaita. Tad iš esmės tai yra režisieriaus kaltė, kad nesugebėjo tinkamai pasinaudoti turimais talentais. Kita vertus – kas ten žino, galbūt tai buvo daroma sąmoningai, tiesiog publika yra įpratinta to, kad garsūs aktoriai būtinai turi atlikti įsimintinus vaidmenis.
Techninė pusė nėra bloga. Kamera kartais netgi visai maloniai nustebina – tiek panoramomis, tiek domino konstrukcijų filmavimu, tiek įvairiais kampais net ir eilinėse filmo scenose. Montažas, tiesa, kartais vargina – iš esmės tai nulemia pati fabula ir filmo konstrukcija, kadangi tenka gana staigiai šokinėti nuo vieno personažo prie kito. Garso takelis skamba visai maloniai ir šviežiai. Tačiau dar vienas akmuo skirtas kostiumų dizainerių daržui – oranžinis švarkas šiam personažui rimtumo nesuteikia. Kaip ir, beje, pasodinimas ant dviračio – juk, šiaip ar taip Hovardas yra sėkmingas verslininkas, o ne koledžo studentas – bet čia jau, žinoma, plytas iš savo lysvių terankioja D. Frankelis.
„Užslėptas grožis“ – sentimentali drama, bandanti pataikyti į žiūrovų jausmus. Nors pakankamai negrabus ir neišnaudojantis viso turėto tiek idėjinio, tiek aktorių talento potencialo, šis filmas nėra toks jau blogas, kad ant jo reikėtų lieti visą per sezoną sukauptą kritikų tulžį. Nepaisant akivaizdžių logikos spragų, ši juosta bent iš dalies pasiekia savo tikslą ir užkabina vieną kitą mintį pamąstymui apie mirtį, laiką, meilę, jų ryšį ir apskritai gyvenimą – galbūt ne taip stipriai ir giliai, kaip būtų galima tikėtis, bet vis dėl to.
