Prieš 3 metus kino pasaulį tyliai sudrebino aktorius ir režisierius Johnas Krasinskis, sukūręs fantastinį siaubo trilerį, privertusį visus filmo žiūrovus nepirkti spragėsių kine. O net jei ir pirkti, tai jų nevalgyti. „Tylos zona“ (angl. „A Quiet Place“) tapo tikru fenomenu, kuris it tyro oro gurkšnis tęsinių ir perkūrinių pripildytame Holivudo filmų tinklelyje. Ir štai, po 2+1 metų (įskaitant nukėlimą dėl pandemijos), galiausiai kino teatrus pasiekia, kad ir kaip ironiškai tai beskambėtų, šio filmo tęsinys. O pratęstai istorijai buvo iškelta itin aukšta kartelė. Taigi, į kinus atkeliauja „Tylos zona 2“.
Po įvykių namuose, Abotų šeimai tenka iškeliauti į platųjį pasaulį ir ieškant kitų išgyvenusių žmonių. Žengdami apleistais takais ir miestais, jie supras, kad pagal garsą medžiojantys monstrai nėra vienintelė jų problema.
Pirmoji filmo dalis buvo labai įdomus kūrinys, sugebėjęs atimti žadą ir prikaustyti prie kėdės. Žinant įprastas Holivudo tendencijas, tikrai buvo galima tikėtis kažko prasčiau. Bet net ir su tęsiniu kūrybinė filmo komanda sugeba nenuvilti. Pirmiausia atidėkime vieną faktą į šalį – to efekto, kurį sukūrė, to netikėtumo faktoriaus, filmas nebeturi. Ir būtų naivu tikėtis, kad vėl būsi kažkaip nustebintas būtent dėl to paties dalyko, todėl tai, jog nebuvo bandoma atkartoti pirmojo filmo, yra tik pliusas. Tęsiant kalbas apie siužetinę liniją – ji ne ką prastesnė, nei pirmosios dalies. Tik šįkart dar turime galimybę sužinoti, kaip viskas įvyko. Filmo veiksmas iš esmės tęsiamas nuo tos pačios akimirkos, kai baigėsi pirmoji dalis, tačiau atsiranda vadinamieji „flešbekai“, kuriais nukeliaujama į pirmąsias ateivių pasirodymo dienas, taip dar kartą galime išvysti Johno Krasinskio personažą. Labai plačiai į istoriją nesinori leistis, kad neatskleisčiau filmo detalių, todėl galima pasakyti labai trumpai. Nors ir istorijoje yra elementų, matytų tikrai ne viename filme ir kažko originalaus apie naująjį protagonistą, jo virsmą ar šeimos išgyvenimą nepasakysiu. Ir to nereikia, nes mums visiems reikia šių istorijų, todėl svarbiausia yra pats pateikimas.
Kas tikrai išliko šiame filme – tai nuolatinė, pulsuojanti ir į kino salės kėdę priverčianti įsikibti įtampa. Tokia įtampa, kai sėdėdamas imi jausti, jog nevalingai grieži dantimis arba žandikaulis yra taip surakintas, kad jį ima skaudėti. Jauti, kaip nustoji kvėpuoti, o kakta ima rasoti. Kai tylos minutėmis pradedi galvoti, jog jau norėtum bent kažkokio garso. Kai gerklėje imi jausti sutankėjusį širdies plakimą, o pirštai nuo ranktūrio spaudimo pabąla. Kai be jokio garselio ir tik vaizdu filmas sukelia tiek adrenalino, kad jau imi trokšti bent kelių minučių ramių vaizdų žiūrint į horizontą. Per 97 minutes „Tylos zona 2“, net ir būdamas tęsiniu, sugeba sukelti tiek daug emocijų ir potyrių. Ir tai yra pats didžiausias filmo pliusas.
Ir taip, čia jau daugiau matome ateivių, kurie puldinėja žmones. Ir tai nėra blogai, net būtų keista, jei jie vėl būtų ilgai slepiami. Nepaisant to, didžiausias akcentas yra kreipiamas į žmogiškus santykius globalinės problemos atveju. Kaip vieni išlaiko tvirti, bando visomis išgalėmis išlikti ir, gal net ir padėti kitiems. O kita grupė – nužmogėję bukapročiai, siekiantys tik trumpalaikės naudos ir visiškai nereaguojantys į įspėjimus dėl gyvybės ir saugumo. Praktiškai dabartinė mūsų realybė, tik čia filmas apie ateivius.
Galime pasidžiaugti, kad ir taip puikų, bet kuklų, aktorių kolektyvą papildo ir nauji veikėjai. Be nuostabiai savo vaidmenį ir vėl atlikusios Emily Blunt, jos vyrą (flešbekuose) suvaidinusio Johno Krasinskio bei vaikų Millicent Simmonds ir Noah Jupe‘o, prisijungia dar keli gerai žinomi aktoriai. Pirma, naujuoju protagonistu tapęs Cillianaas Murphy‘is. Šis aktorius yra tokio veido, kad idealiai tinka vaidinti blogiečius, bet šįkart jam tikęs vaidmuo tiesiog prilipo. Šiek tiek pasimetęs, praradęs kelią, vidinių konfliktų kaustomas vyras, lyg ir nenorintis kištis ar išduoti savo pozicijos, bet tuo pačiu ir norintis padėti. Puikiai atliktas vaidmuo, kurio veikėjo evoliucijos arka išpildyti nuo pradžios iki galo. Antrasis – Djimonas Hounsou. Aktorius, kuris dažniausiai žinomas kaip „ai, čia tas… iš to filmo“. O jei tiksliau, dažniausiai antraplanius veikėjus vaidinantis aktorius. Jis, beje, labai ilgai ekrane nesirodo, bet savo vaidmenį ir rolę filme atlieka labai įtikinamai. Iš viso filme yra 6 vardus turintys veikėjai. Tai daugiau apie kitus aktorius nelabai ir yra ką kalbėti.
Kaip ir pirmoji dalis, jos tęsinys tiek vizualiai, tiek garsiškai, sukurtas nepriekaištingai. Specialiaisiais efektais nėra piktnaudžiaujama, tai iš esmės yra tik monstrai ir jie atrodo dar labiau patobulinti, nei pirmoje dalyje. Tačiau svarbiausia filme – garso efektai. Ir drąsiai galima sakyti, kad jie – tobuli. Tikrai neperdedu, nes kitu atveju aukščiau minėto efekto nebūtų įmanoma išgaut.
Turbūt nebūtų per drąsu pasakyti, kad „Tylos zona 2“ yra geriausias filmo tęsinys per pastarąjį dešimtmetį. Įdomi istorija, papildoma įvykiais iš praeities, puiki aktorių vaidybą ir tiesiog nepriekaištingai sukuriama atmosfera yra būtent tai, ko norisi iš šio filmo. Tai be jokios abejonės filmas, kurį privaloma patirti kine. Per 97 minutės pajusite daugiau, nei per mėnesius sėdėjimo namuose. Tai garantuotai bus 97 minutės, kurios efektą paliks visiems metams.
