Šiuo metu kino teatruose labai dažnai karaliauja įvairūs mokslinės ar tiesiog fantastikos filmai, siaubo pasakojimai ar šeimų filmai, bet vienas žanras pamažu tampa nustumtas į kraštą. Tai – tradiciniai veiksmo filmai, kuriuose nėra daug fantastinių elementų (kaip kad „Greituose ir įsiutusiuose“) ar kažkokių žanrų priemaišų. Bet karts nuo karto vis pasirodo filmai, kurie primena senus veiksmo filmų laikus – paprastai, nesudėtingi, aiškūs, tiesiog veiksmas ir tiek. Ir būtent to kartais tikrai norisi. Nebūti apkrautam, negalvoti apie įvairias pasaulines katastrofas ar šnipų konspiracijas. Ir dabar kino teatruose pasirodo „Tylos valanda“. Filmas, pretenduojantis tapti būtent atsipalaidavimą keliančiu tikru veiksmo filmu.
Filmas pasakoja apie detektyvą Frenką Šo, kuriam nelaimingo įvykio metu darbe pažeidžiama klausa. Laikui bėgant, detektyvo klausa vis prastėja, bet jis privalo grįžti į savo normalo gyvenimą. Ir pirmoji jo užduotis – nusikaltimas, susijęs su kurčia liudininke. Toji gyvena praktiškai apleistame daugiabutyje, iš kurio gyventojai dėl remonto yra iškeldinami. Likimo suvesti Šo ir liudininkė užstringa tame name su juos medžiojančia nusikaltėlių grupuote ir taip prasideda išlikimo para.
Tai būtų toks… grubus situacijos įvardinimas, nors istorija tikrai nėra itin sudėtinga. Būtent paprastumu ji ir šiek tiek sužavi. Galima net galvoti, kad ši situacija yra matyta ne kartą, nors veikėjai ir priežastys yra kitos. Gal net kažkam kiltų mintis, jog savotiškai situacija primena Nakatomi Plazą, kurioje Džonas Makleinas kovojo su teroristais. Taip, būtent tokio tipo veiksmo filmai jau seniai buvo matyti kino teatruose, todėl „Tylos valanda“ turi tą savotišką paprasto, smagaus veiksmo filmo jausmą.
Ir iš tiesų, pati istorija yra tokia pat komplikuota, kaip cukraus vata. Jei tiksliau, ji visai nekomplikuota, tiesiog vienas klausos negalią turintis pareigūnas turi išgelbėti visai negirdinčią liudininkę ir rasti būdą, kaip abiem jiems ištrūkti gyviems iš nepavydėtinos situacijos. Ir tai yra filmas, kokius mes anksčiau žiūrėdavome prieš 20 metų. Kai to pasiilgsti, nori to ar ne, suveikia nostalgija ir peržiūra pasidaro dar smagesnė. Tai tik 1 val. 40 min. pramogos patogioje kino salėje, kai gali atjungti smegenis ir žiūrėti į ekrane rodomą veiksmą.
Ir nors pagrindiniai veikėjai savotiškai įdomūs ar patrauklūs, tai blogiečiai (ta gauja, kuri gaudo geruosius) sukurta gal net per paprastai. Iš esmės, visi jie absoliučiai buki ir vietomis tai ima šiek tiek erzinti. Atrodo, kad gaujos vadovas yra visiškai negabus ir iškyla klausimas, kaip TOKS nusikaltėlis (daugiau nesakau, nes nenoriu atskleisti siužeto vingio) geba elgtis taip kvailai. Nė vienas gaujos narys neturi daugiau 5 smegenų vingių, o logistiniai sugebėjimai apleistame daugiabutyje yra labiau nei apgailėtini. Bet, tai tampa siužeto varančiu varikliu, kuris leidžia praktiškai negirdintiems protagonistams judėti tarp skirtingų aukštų vis išvengiant kulkų.
Bene didžiausias šio filmo pliusas yra pagrindiniai aktoriai. Ekrane tikrai smagu matyti Marką Strongą, kuris visiems kino mėgėjams bus tikrai žinoma persona. Bet kartu prisideda ir Joelis Kinnamanas, kurį dažnai matome veiksmo filmuose. Šiaip, visai įdomu, kad dar visai neseniai jis vaidino žmogų, po traumos negalintį kalbėti. Taigi, kažkokia tendencija irgi jaučiama. Bet kuriuo atveju, filmo pažiba yra kurčioji aktorė Sandra Mae Frank, kuri net labai kokybiškai gebėjo perteikti emocijas, išreikšti baimę bei visą spektrą jausmų net ir be girdimų dialogų. Ne be reikalo Sandra yra vienintelė kurčioji aktorė Brodvėjuje, gavusi pagrindinį vaidmenį miuzikle. Tai tikrai parodo jos stiprus aktorinius sugebėjimus. Apie blogiečius vaidinusius aktorius plėstis nelabai ir norisi, nes jie didelio įspūdžio nepadarė.
Kad jau filmas yra apie tylą, tai iškyla klausimas – ar tyla yra juntama? Atsakymas – taip. Ne vienoje filmo vietoje, norint susitprinti efektą, yra sudaromos tokios garso sąlygos, kokias teoriškai turėtų girdėti sunkiai prigirdintis asmuo, o tai dar labiau sustiprina visą efektą. Ypatingai – kino salėje, kurioje tyla yra tiesiog verianti.
„Tylos valanda“ tikrai neišsprogdins jūsų galvos savo unikalia ir niekur nematyta istorija. Priešingai – žinojimas arba bent suvokimas šiuo atveju suteiks malonesnę pramogą, nes leis atsipalaiduoti ir sirgti už nepavydėtinoje situacijoje atsidūrusius veikėjus. Tai paprastas, bet kokybiškas veiksmo filmas be jokių įsipareigojimų. Toks, kokie būdavo kuriami prieš 20 metų, tik čia didžiausią efektą žiūrint padaro ne sprogimai, o spengianti tyla.