Džokeris: Folie à Deux

Joker: Folie à Deux

Dar 2019 metais pasirodęs pirmasis Toddo Phillipso režisuotas filmas „Džokeris“ (angl. Joker) sukėlė didelę reakcijų audrą. Vieniems tai buvo šedeveras, kitiems – niekam tikęs pasakojimas, smarkiai nukrypstantis nuo komiksų pusės. Galiausiai, šis filmas laimėjo ne vieną Oskarą ir kitus apdovanojimus, o kartu ir tapo pačiu pelningiausiu R reitingo filmu kino istorijoje, kol jį galiausiai aplenkė šiais metais pasirodęs „Deadpool ir Ernis“ (angl. Deadpool and Wolverine). Tačiau filmas tuo pačiu tapo ir savotišku psicholignės būklės studijavimo objektu, kuriame buvo narpliojamos ypatingai sudėtingos psichologinės būklės žmogaus problemos, santykis su pasauliu ir savimi bei, kaip visišką psichozę pasiekęs asmuo elgiasi vienoje ar kitoje situacijoje. Po itin sėkmingo pirmojo filmo kaip ir nebuvo labai keista išgirsti, kad bus kuriamas jo tęsinys, o dabar jis, po 5 metų pertraukos, galiausiai pasiekė ir kino teatrus. Taigi, pakalbėkime apie filmą „Džokeris: Folie à Deux“.

Filmas pasakoja apie Arturą Fleką, gyvenantį sugriežtinoje psichiatrinėje ligoninėje (Arkamo psichiatrijos ligoninėje) ir naują jo gyvenimę atsiradusį asmenį Ly (Harli) Kvin. Arturo advokatė siekia palengvinti jam gyvenimo sąlygas ir įrodyti, kad Arturas ir Džokeris yra dvi skirtingos asmenybės, gyvenančios vienam kūne ir kad Arturas turėtų būti gydomas ne kalėjimo sąlygomis, o tam jam reikia pasiekti teismą. Tad iš esmės, nesiekant atskleisti daugiau siužeto, galima tuo ir pabaigti.

Kaip ir pirmasis filmas, taip ir jo tęsinys, šis pasakojimas viso pasaulio žiūrovų sutinkamas su itin dideliu susipriešinimu ir retai taip nutinka, kad didžiųjų studijų filmai taip smarkiai suskaldo visuomenę. Bendru sutarimu, iš esmės, vertinimai varijuoja tarp labai žemų ir labai aukštų, nes bendro sutarimo niekas kaip ir neprieina. Pasitaiko seansų, iš kurių žiūrovai traukia būriais, o likusieji džiaugiasi rodoma istorija. Ir teisus, greičiausiai, liks kiekvienas, nes panašu, jog režisieriaus planas skatinti diskusiją pasiteisino. Ir nors filmas turi vos apie 5/10 vertinimą bet kurioje įmanomoje platformoje, jis turi tiek gynėjų, tiek priešininkų.

Jei bandytume lyginti abu filmus, greičiausiai reiktų pripažinti, kad pirmoji dalis, visgi, buvo stipresnė. Tačiau jos ir itin skiriasi. Jei pirmajame filme buvo rodomas „psichopato gimimas“, tai antrajame filme mes sulendame į jo sąmonę, gal net pasąmonę, ir galime suprasti, kas dedasi psichologiškai suluošinto vaidmens atlikėjo galvoje tada, kai jis visiškai išnyksta iš pasaulio. Tada, kai matai tik tuščią ir gilų žvilgsnį. Ir ten vyksta absoliučiai kitokie dalykai, su daug spalvų, smurto ir išsilaisvinimo. Filme pasirodanti Ly Kvin tampa katalizatoriumi susikausčiusiam ir vaistų paveiktam Arturui Flekui, kuris atranda savo kelią ir taip išsvajotą auditoriją. Ar tai būtų psichiatrinės ligoninės sargybiniai, ar teismo salėje sėdintys teisėjas, advokatai ir žiūrovai, visi jie tampa jo pasirodymų stebėtojais. Ir būtent tai išlaisvina žiaurųjį ir absurdiškąjį Džokerį iš Arturo Fleko pasąmonės. Ir taip, gal režisierius ir per daug norėjo tą parodyti, gal įdėjo per daug dainų, kurios laikui bėgant ėmė erzinti miuziklų nemėgstančius žmones, bet jis šio filmo miuziklu nepavertė.

Ir taip, šioje vietoje aš kategoriškai stoviu už tai, kad antroji „Džokerio“ dalis nėra miuziklas. Tai muzikinis filmas, turintis daug, kartais net ir pasikartojančių dainų, tačiau tai nėra miuziklas, nes dainomis iš esmės nekalbama. Dainos dažnu atveju yra jausmų išraiška, absurdo išryškinimas ir personažo atskleidimas, o ne dalis dialogo. Jei imtume scenas, kurios nevyksta Arturo sąmonėje, ir iš tų scenų išimtume dainas, realiai neprarastume nieko. Dainos tetampa savotišku prieskoniu, to minėto absurdo ir tuo pačiu siekio išsilaisvinti išraiška. Kaip kad ir spalvoti sargybinių skėčiai viduryje lietaus žliaugiamo kalėjimo kiemo. Tai tiesiog vienas iš filmo elementų.

Iš esmės, filmas turi du skirtingus pasaulius – tamsųjį ir niūrųjį Arturo Fleko ir spalvingąjį ir beprotišką Džokerio. Džokerio dalis, aišku, yra labai vizualiai maloni, naudojamos gana ryškios spalvos ir jos kontrastuoja tarp raudonos, geltonos, oranžinės ir mėlynos, o viską papildo toji retro stiliaus džiazo muzika bei stilistika. Džokerio dalyje itin svarbus estetiškumas tampa tiesiog rėkiančiu, parodančiu, kad šis pasaulis priklauso vaidmens atlikėjui, personažui, o ne žmogui.

Jei kalbėtume apie aktorius, tai Joaquinas Phoenixas puikiai atliko savo darbą. Kaip ir pirmame, taip ir antrame filme jis buvo toks pat keistuolis, sulaužytas ne tik psichologiškai, bet ir šiek tiek fiziškai. Iki tol, kol sutinka jį atgaivinusią Lady Gaga. Jos personažas nebuvo absoliučiai pilnai išpildytas ir šiek tiek trūko to gana žinomo „Harlės nusirovimo“, bet kita vertus, „Elseworlds“ visatoje esantys DC presonažai visi daugumoje yra kitokie, tad prie to neprikibsi. Šiaip, Lady Gaga pasirodė tikrai gerai ir tiesiog pritrūko kažkokios ugnelės, kuri pilnai išpildytų jos prasmę filme.

Vienintelis tikrai nevykęs dalykas visame filme yra jo pabaiga. Nieko neatskleidžiant, atrodė, jog arba aktorius, arba režisierius kažkuriuo metu nusprendė viską mesti ir daugiau nebegrįžti prie šio pasaulio, todėl labai greitai viską pabaigę. Tas skubėjimas ir sugadina dalį filmo patirties, nubraukiant dvi valandas kuriamą istoriją. Gali būti, kad būtent pabaiga sukelia didžiausią pasipiktinimą žiūrovams, kurie tą pyktį perneša per visus filmo etapus. Kad ir kaip ten bebūtų, filmo pabaigos niekaip neapginsi, nes ji tikrai galėjo būti gerokai dramatiškesnė.

Žiūrint bendrai, „Džokeris: Folie à Deux“, nors ir nelenkia savo pirmtako, yra itin savotiškas, bet estetiškai gražus ir spalvingas žvilgsnis į vieną tikslą gyvenime turinčio psichopato sąmonę ir jo kelionę į savęs atradimą per išorinius asmenis ir veiksnius. Muzika ir dainos tėra estetinis elementas, papildantis pasakojimą, tačiau esmė išlieka Arture Fleke ir tai, kas dedasi jo galvoje. Tai dar viena ir tikrai kokybiška psichologinė studija, kuri galėjo turėti ir kitokią pabaigą, bet vis tiek sukūrė įdomų vidinį ir išorinį pasaulius.

7.3
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
5.0
Režisūra
7.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles