Per savo ilgą gyvenimą ir karjerą režisierius Francis Ford Copolla ne kartą savo darbais buvo aplenkęs laiką. Tai ir „Krikštatėvio“ filmai, ir „Šių dienų apokalipsė“, ir dar aibė kitų projektų, kurie savo pasirodymo metu sukėlė labai daug diskusijų. Po daugiau nei keturių dešimtmečių režisierius sugrįžta su savo aistros projektu „Megalopolis“, kurio idėjų gausa jau kurį laiką aptarinėjama viešojoje erdvėje.
Filmas pasakoja apie utopinę, naujojo pasaulio valstybę Naująją Romą, kurioje eksentriškas išradėjas Cezaris kažkuria prasme kovoja su tradiciniais politikais, kol galiausiai atranda įkvepiančią meilę. Daugiau pasakoti apie filmo siužetą neatskleidžiant esminių detalių būtų tikrai sudėtinga, tad apsiribodamas galiu teigti, kad filme yra labai daug palyginimų su senovės Roma, mitologija, istorija, daug politikos, meilės, išdavysčių ir nekaltų mergelių. Iš esmės, senovės Roma perkelta į ateities laikus.
„Megalopolis“ tikrai turi savų pliusų, bet kritika tikrai nėra nepelnyta. Bene didžiausias filmo pliusas yra vizuali jo estetika ir išvaizda. Filme labai daug aukso, žadą atimančių vaizdų, ekscentriškų koliziejaus pasirodymų, net savotiškų ištvirkavimo ar orgijų scenų (nebijokit, ne atvirų), kurios iš esmės atrodo taip, kaip ir galėtum įsivaizduoti Romoje. Bet viskas yra tikrai gražu, kostiumai įspūdingi, nors kartais ir jaučiamas nedidelis nuoseklumas. Kaip supratau, F.F. Copolla vienu metu tiesoog atleido visą kostiumų departamentą, tad ir lūžis filme taip pat šiek tiek jaučiasi. Bet, vis tiek, vaizdai tikrai gražūs ir iškirtinai kitokie. Žiūrėti filmą nėra nemalonu, net jei scenos yra absoliučiai nurautos.
Bet dabar galime pereiti ir į tai, kas nėra gerai. Filmas yra labai nenuoseklus ir ne visai aiškus. Labai akivaizdu, kad šis aistros projektas Coppolos galvoje sukosi daug metų, nes idėjų labai duag, o nuoseklumo nėra. Atrodo, režisierius čiupo vieną, čiupo kitą idėją, dar penkiolika kitų, viską sumetė į puodą ir tada bandė kažką bendro išgauti. Tai… Kaip ir pavyko, bet nelabai. Filme visko labai daug, bet tuo pačiu ir nieko konkretaus. Pagrindinė idėja apie laiką aiški, bet nelabai įdomi, o utopinės valstybės plėtojimas per ekscentriško genijaus protą – įdomu, bet labai keista ir kažkuriuo metu tiesiog pametama vardan noro šokiruoti. Galiausiai, tik estetikos nepakanka ir kai siužetas yra vieni palaidi galai, jo beveik 2,5h trukmė tampa kiek per ilga.
Įdomiausia tai, kad pažiūrėjęs filmą labai ilgai nesupratau, ką aš pažiūrėjau. Reikėjo bent savaitę pavirškinti, kad atsitrauktų neigiamos emocijos ir galėtum blaiviai įvertinti, ką matei. Retas filmas palieka su tokia emocija ir visiškoje nežinioje. Tokio keisto filmo seniai nemačiau, bet jį pažiūrėti, greičiausiai, būtina. Vien dėl to, kad po 10 metų galėtume visai kitomis akimis įvertinti šį projektą. Gal kažkas jį net šedevru ims vadinti.
Filme pagrindinį vaidmenį atlieka Adamas Driveris ir šis vaidmuo jam tinka tiesiog idealiai. Prie jo prisidėjo ir Nathalie Emmanuel, kurios personažas man bene labiausiai kėlė sumišimo emocijas. Vietomis patiko, vietomis labai užkniso. Toa bene vienas mažiausiai nuoseklių personažų visame filme.
Vaidmenis čia taip pat atliko Giancarlo Esposito, Aubrey Plaza (beje, labai jai tinkantis personažas) ir Shia LaBeoufas, kuris buvo toks… Juokingas, nejaukus, bet tuo pačiu ir labai kokybišką personažą sukūręs aktorius.
„Megalopolis“ tikrai nėra filmas, kuris patiks visiems. Klausimas, ar tai nėra filmas, kuris bus įvertintas po vieno ar kelių dešimtmečių. Ir taip, nenuosekli istorija, bent dabar, atrodo kaip totalus chaosas, įvyniotas į be galo gražų popierėlį. Gražūs vaizdai ir auksiniai efektai žavi, bet pameta pakeliui ir nežinau, ar visi sugebės susirinkti. Tačiau, net jei ir mažų mažiausiai keistas, „Megalopolis“ vertas peržiūros, kad žinotumėte, kas tas Megalopolis yra apskritai.
