Tikrai puikiai visi žinome, kad miuziklai – sąlyginai retas reiškinys kino teatruose. Ir apskritai, jei kine rodomame filme yra dainų, pirminė žiūrovų reakcija dažnai būna atstumianti. Bet pasitaiko ir išimčių. Dažnu atveju miuziklai yra bene rizikingiausias filmo žanras, kadangi žmonės retai kada juos renkasi, o sukurti tikrai gerą ir įtraukiantį miuziklą kainuoja labai daug pinigų ir sugebėjimo įtikinti žiūrovus, kad jie tikrai nori pamatyti jį ir skirti tam laiko. Dar pernai turėjome „Vonką“, kuris nebuvo absoliučiai visiškai tikras miuziklas, nors ir labai arti to, o po praktiškai metų kinus pasiekė naujas miuziklas, sukurtas pagal bene vieną populiariausių šių laikų, modernių Brodvėjaus (ir Vest Endo) miuziklų – „Piktoji“.
Filmas pasakoja apie dvi raganas – Glindą ir Elfabą – kurios atranda viena kitą savotiškoje magijos Šizo mokykloje, Ozo šalyje. Tai dar vienas žvilgsnis į Ozo pasaulį ir jo atsiradimą bei kiek kitoks pasakojimas iš žaliosios, piktosios raganos Elfabos perspektyvos.
Pirmiausia, keli aspektai – filmas yra 2 valandų ir 44 minučių trukmės, bet jos praskrieja, kaip tos raganos ant šluotos. Kita – tai pirmoji filmo dalis. Ir labai keista, tačiau nors tai ir tik pusė filmo, jis sukuria jausmą, kad tai yra pilna istorija, o tu tik žinai, kad po metų sulauksi jos tęsinio. Ir tai yra absoliučiai unikalus jausmas, ką retai sugeba padaryti retas kino kūrėjas. Ir už tai reikia padėkoti absoliučiai nepriekaištingai režisieriaus Jon M. Chu vizijai. Šis kūrėjas jau buvo pristatęs mums „Pasakiškai turtingus“, tad jo sugebėjimais pateikti pasakojimą labai patrauklų akiai net nereikėjo abejoti.
Stulbinamas grožis yra tiesiog „Piktosios“ sinonimas. Labai jaučiasi, kad didžioji dauguma scenų buvo sukurtos, pastatytos ir yra fizinės, o ne specialiųjų efektų ar žalios sienos dariniai. Laukai užsodinti tulpėmis, pastatyti miesteliai, tikras veikiantis traukinys, visa tai yra tikra ir žiūrint tai atrodo lyg tikrovė ištraukta iš pasakos. Jautėsi visos aplinkos gylis, tas tikrumo jausmas net ir suvokiant, kad tai yra absoliučiai netikras pasaulis. Spalvų gama taip pat žavėjo, kėlė nuotaiką ir tiesiog įtraukė į veiksmą.
O veiksmas buvo puikiai papildytas kabliuojančia muzika, kuri galvoje skamba iki pat dabar. Ir čia nėra ko stebėtis, nes už filmo (ir miuziklo) muzikinio vairo stovėjo Stephenas Shwartzas. Šis autorius yra sukūręs muziką „Egipto princui“, „Pokahontai“, „Užkėrėtajai“ ir dar daugybei kitų projektų, tad net nesistebiu, kad tų dainų negaliu išmesti iš galvos. Ir tų dainų yra tikrai daug – „Popular“, „Wizard and I“, „What is this Feeling“ ir, savaime suprantama, „Defying Gravity“. Visos šios dainos tiesiog vertė šiurpuliukams judėti kūnu aukštyn žemyn be sustojimo. Aišku, ir kitos dainos buvo puikios, o kartu ir su jomis keliaujanti šokių choreografija. Tiesiog visos scenos buvo nerealios! Bet filmo pabaiga tiesiog pribloškė savo grožiu, svoriu ir stiprumu, išlaikiusiu iki paskutinės sekundės.
Ir tą pasiekė būtent filmo talentas. Nesinori neminėti kitų filmo aktorių, jie tikrai pasirodė gerai. Tad, prieš eidamas prie esmės trumpai pasakysiu – mano beprotiškai mylima Michelle Yeoh filme pridėjo itin reikalingo svorio ir iš esmės sukūrė reikalingą konfliktą. Fijerą vaidinęs Jonathanas Bailey‘is tikrai atitiko savo rolę ir tikrai buvo aišku, dėl ko taip silpsta merginos (ir, greičiausiai, ir vaikinai), o Jeffas Goldblumas buvo… Jeffas Goldblumas. Kaip visada.
Grįžkime prie dviejų pagrindinių akcentų – Ariana Grande ir Cynthia Erivo. Abi šios aktorės, įkūnijusios Glindą ir Elfabą, atrodė, jog buvo tiesiog tobulai nulietos šioms rolėms. Aš nežinau, kaip jos turėjo atrodyti knygoje ar miuzikle, bet čia – niekaip neįsivaizduočiau nieko kito. Ariana Grande mane apskritai sugebėjo nustebinti savo vaidybiniu ir komedijos talentu, jos personažas kėlė turbūt daugiausiai juoko viso filmo metu. Jos balso gebėjimais niekada neabejojau, nes buvau matęs net ir ne vieną SNL skečą ar interviu, kur jai reikdavo padainuoti, jau nekalbant apie jos muzikinę karjerą. O Cynthia Erivo balsas taip pat nekėlė klaustukų, nes ne kiekvienas žmogus gebėtų sudainuoti Arethos Franklin kūrinius. Bet, vaidint ji geba taip pat stulbinamai kine, kaip tą daro ir teatre. Ir šių dviejų aktorių duetas buvo fantastiškas. O kai susijungdavo jų balsai, tai buvo tobula dermė. Tiesiog tobula.
Ir nors filmas, aišku, neišvengė nedidelių trūkumų, istorijos pasakojimo neaiškumų ar neatitikimų, neišnaudotų personažų ar kiek gal per ryškaus apšvietimo tam tikrose scenose, kuris tiesiog išblyškino visą vaizdą, tai tėra smulkios priekabės, nevertos didesnio dėmesio.
„Piktoji“ yra fantastiškai geras miuziklas, kurį norisi žiūrėti ne vieną kartą, o dainų klausytis kasdien. Pagrindinių aktorių duetas pribloškė savo tobulumu tiek vaidyboje, tiek dainose, o scenų grožis vertė ne vieną kartą atverti žandikaulį. Stulbinamo grožio ir skambesio filmas, kurį turėtų pažiūrėti kiekvienas, net ir tas, kuris miuziklų nemėgsta.
