Tęsinių, franšizių ir perdirbinių metais kino teatruose išvysti kažkokį išskirtinesnį filmą buvo tikrai nelengva, bet, panašu, kad nebuvo visiškai neįmanoma. Ir nors tie filmai nebuvo absoliutūs finansiniai lyderiai, jie paliko neišdildomą įspūdį žiūrovų širdyse. Bent jau tų, kurie tuos filmus matė. Beveik kiekvienas žanras turėjo bent po vieną kitą atstovą, kuris buvo įdomus, įtraukiantis, nors ir nelabai garsiai rėkiantis apie save. Taip į kinus atkeliavo ir „Tylioji brolija“, tikrais įvykiais paremtas trileris apie naują ir itin agresyvią radikalių neonacių bendruomenę, kurią ėmė medžioti teisėsaugos pajėgos.
Filmas pasakoja apie į mažą miestelį atvykusį FTB agentą, kuris ieško ramesnio gyvenimo. Tačiau, čia jis atranda naujai besikuriančią radikalią baltųjų galios grupuotę, pradedančią pirmuosius agresyvius vidaus terorizmo veiksmus, siekdami didesnio tikslo – nuversti federalinę valdžią. Ir būtent šis FTB agentas su keliais vietos pareigūnais imasi veiksmų smarkiai augančią grupuotę sustabdyti.
Kaip jau minėjau, filmas paremtas dviejų žurnalistų – Kevino Flynno ir Gary‘io Gerhardto – nefikciniu romanu „The Silent Brotherhood: The Chilling Inside Story of America’s Violent, Anti-Government Militia Movement“. Žiūrint šią istoriją ne vieną kartą per kūną perbėga toks labai nejaukus šiurpuliukas, kai suvoki, kad dėl normalioms visuomenės normoms neatitinkančių įsitkinimų žuvo ne vienas žmogus, o neįprasti veiksmai ilgą laiką liko nepastebėti.
Ir būtent tai priveda prie fakto, kad filmas yra sukurtas ypatingai realiai ir įtikinamai. Žiūrėdamas jautiesi, it pats dalyvautum įvykiuose ir būtum it tylusis stebėtojas, o personažai yra beprotiškai gilūs ir jaučia tikrą skausmą. Režisierius Justinas Kurzelis tikrai nėra naujokas Holivude ir yra dirbęs su įvairaus kalibro aktoriais bei projektais, tad išnaudoti visą istorijos bei aktorių kolektyvo potencialą jam sekėsi sėkmingai. Tai, kaip pasakojimas yra nufilmuotas, kaip perduodamas per emocijas ir išgyvenimus, yra labai paprasta ir tuo pačiu – labai stipru. Tas savotiškas devintojo dešimtmečio jausmas, automobiliai ir spalvų gama – viskas nukelia į laikus dar prieš internetą ir greitas reakcijas, o gebėjimas bendrauti ir išaiškinti net smulkiausias detales buvo varomoji tyrimų jėga.
Ir nors techniniai dalykai čia buvo tikrai labai geri, kaip ir nerimą keliantis garso takelis, visas pasakojimas yra pastatytas būtent ant aktorių pasirodymo. Ir čia tiesiog masyviai dominuoja du aktoriai. Pirmasis – Jude‘as Law, kurio ilgamete patirtimi ir gebėjimu vaidinti komplikuotus personažus turbūt jau niekas neabejoja. Čia jis atlieka labai įsimintiną ir be galo viduje chaotišką asmenybę su labai skausminga praeitimi. Ir tas skausmas persikelia į dabartį, kai tu matai, kiek daug jis praėjęs ir matęs, kaip elgiasi jis ir ko tikisi iš savo jauno porininko.
Kitoje barikadų pusėje stovi Nicholas Houltas, kuris sukūrė labai niūraus žmogaus protretą. Jauno, užsidegusio ir tikinčio savo tikslu, nors tas tikslas yra tragedija visuomenei. Tai savotiškas psichopatas, kurio radikalus mąstymas veda tik į skausmą. Iš esmės, jis tapo vedliu, kurio reikėjo kitiems ir tą padarė taip įtikinamai, kad vien jo žvilgsnis ar veiksmai kėlė nemalonų jausmą. Iš jaunųjų aktorių prie visko prisidėjo ir Tye Sheridanas, kuris atliko Jude‘o Law jaunojo partnerio vaidmenį. Jis taip pat gerai suvaidino jauną ir naivų pareigūną, kurio svarba visoje istorijoje ir FTB agento vidiniame lūžyje buvo be galo svarbus.
„Tylioji brolija“ yra visiškai netikėtas ir labai kokybiškas trileris metų pabaigoje, kurioje dominuoja šeimos filmai. Tai įtraukiantis, skaudus, grubus, bet tuo pačiu ir labai žmogiškas pasakojimas, dvi labai skirtingas istorijas nupasakojantis be didesnio šališkumo. Per sąlyginai neilgą trukmę paaiškinami abiejų pusių motyvai, todėl žiūrovui telieka pačiam apsispręsti, į kurią pusę krypsto jo moralinis kompasas. Galiausiai, Jude Law ir Nicholas Houltas sukuria tokį stiprų priešpriešų tandemą, nuo kurio sunku nuleisti akis.
