Nors ir sakoma, kad reikėtų vengti kraštutinumų, vis tik yra dalykų, dėl ko nuomonės kardinaliai išsiskiria ir neįmanomas saugus „vidurio kelio“ pasirinkimas. Panašu, kad toks likimas lemtas Jacques‘o Audiardo filmui „Emilija Perez“ (isp. „Emilia Pérez“). Po sėkmingai susiklosčiusių Auksinių gaublių apdovanojimų – čia ši juosta surinko daugiausiai – keturias statulėles – internetas tiesiog dūzgė nuo fanų ir nekentėjų „laido riterių“ kovų: pirmieji džiaugėsi šio filmo sėkme, antrieji piktinosi apdovanojimų rezultatais ir „neteisingai“ neįvertintais kitais filmais. Bet taip jau su tais apdovanojimais yra, kad laimėtojas dažniausiai yra tik vienas. Kita vertus, „Emilijos Perez“ sėkmė Auksiniuose gaubliuose – toli gražu nėra kažkoks išsišokimas ar atsitiktinumas: šis filmas Kanuose laimėjo žiuri prizą bei apdovanojimą, skirtą visoms keturioms ryškiausioms aktorėms, taip pat visiškai triumfavo Europos kino apdovanojimuose, ir tai dar ne pabaiga – pradėkim nuo to, kad šis miuziklas nominuotas net 10-yje BAFTA apdovanojimų kategorijų. Ir kol kai kas anksčiau laiko baiminasi, kad tik „Emilija Perez“ neperspjautų Oskaro laureatu geriausio filmo kategorijoje kasmet artėjant apdovanojimų ceremonijai kaip blogiausio laimėtojo linksniuojamo Paulo Haggiso „Avarijos“ (mūsų kukliu vertinimu – būta gerokai blogesnių), „Emilija Perez“ toliau sėkmingai žeriasi apdovanojimus bei nominacijas ir augina savo gerbėjų (ir nekentėjų) gretas.
Trumpai apie filmo siužetą
Talentinga, bet nepakankamai vertinama advokato padėjėja Rita (akt. Zoe Saldaña) sunkiai atsigina minčių tiek dėl moralinių dilemų, neišvengiamų teisininko darbe, tiek dėl švaistomo laiko bei gabumų. Tačiau paslaptingas skambutis pakeis jos gyvenimą iš pagrindų: Rita gauna pasiūlymą, kurio negalima atsisakyti. Juolab, kad tą pasiūlymą pateikia įtakingas narkokartelio vadeiva Manitas (akt. Karla Sofía Gascón), kuriam Ritos pagalbos reikia įgyvendinti savo slaptąjį planą – Manitas turi pradingti, kad vėliau galėtų gyventi tokį gyvenimą, kokio visada troško, o Rita turi pasirpinti juo ir jo šeima. Tačiau svajodamas apie kitokį gyvenimą Manitas nenumanė, su kokiomis „šalutinio poveikio“ problemomis teks susidurti.
Spalvingas miuziklo rūbas
Jei perskaičius filmo siužeto aprašymą gali susidaryti įspūdis, kad tai – rimta drama su kriminalinio žanro elementais, vis tik yra ne taip. Taip, „Emilija Perez“ GALĖTŲ būti ir drama, gvildenanti personažų identiteto problemas, ir kriminalinis trileris – ir visa tai šiame filme galima rasti. Tačiau tuo pačiu tai yra ir miuziklas. Taip, toks miuziklas, kuriame personažai nei iš šio, nei iš to uždainuoja, ar, iki tol ramiai sėdėję, staiga strykteli ir pradeda šokti, o pats šokis išauga į masinės choreografijos sceną. Nors gal „Emilijos Perez“ atveju žodis „strykteli“ nelabai tinka – netgi stebėtina, kaip natūraliai muzikiniai numeriai įsilieja į bendrą filmo pasakojimą ir audinį. Miuziklo forma sušvelnina tiek personažų dramą, tiek kriminalinį kontekstą – dėl ko, beje, ir skrieja nemaža dalis kritikos strėlių. Tuo pačiu miuziklo forma leidžia šiek tiek atlaidžiau žiūrėti į filmo siužeto ir logikos spragas.
Ką įžeidžia „Emilija Perez“?
Filmo oponentai, besipiktinantys jo sėkme, baksnoja į tai, kad „Emilija Perez“ vienu ypu sugeba įžeisti netgi dvi skirtingas žmonių grupes: lytinės tapatybės ir etniniu pagrindu. Pirmieji reiškia nepasitenkinimą dėl stereotipinio vaizdavimo, bet, kita vertus, alternatyvos idėjų nelabai gali pasiūlyti. Antrieji – meksikiečiai, kaltinantys J. Audiardą, 1) neautentiškumu (nors „Emilijos Perez“ veiksmas vyksta Meksikoje, filmuota ne čia); 2) nejautrumu Meksikos narkokartelių aukų atžvilgiu. Kritikuojantiems dėl neautentiškumo galima būtų priminti aksiomą, kad kinas apskritai nuo savo atsiradimo yra laikomas gražiausia apgavyste gyvenime – daug kas kine yra netikra, suvaidinta, apsimesta, tad jei jau tai ne dokumentika, reikalauti, kad visas būtų tik taip, kaip yra gyvenime – vis tik truputį per daug (ir kodėl tada būtent tik iš šio filmo?). Kita vertus, Meksikos narkokarteliai čia tėra fonas, o ne esmė – šio filmo pasakojamą istoriją su tam tikromis adaptacijomis gana nesunkiai būtų galima perkelti ir į kitą valstybę. Reaguodamas į kaltinimus nejautrumu ir Meksikos rimtos problemos „supopsinimu“, J. Audiardas jau viešai atsiprašė, tačiau vėlgi, jei tai taptų precedentu savotiškam tabu, tuomet bet kokie filmai, kuriuose nors šiek tiek romantizuojami ar heroizuojami nusikaltėliai taptų neįmanomi (vėlgi klausimas, kodėl už tai kliūva tik „Emiljai Perez“, kai tai tikrai nėra pirmas filmas apie organizuotas nusikalstamas gaujas (įskaitant ir meksikietiškas)).
Personažai ir aktoriai
Pernai Kanuose žiuri nusprendė geriausios aktorės prizą skirti keturioms (na, galima sakyti, iš esmės – visoms) „Emilijos Perez“ aktorėms: Karlai Sofíai Gascón, Zoe Saldañai, Selenai Gomez ir Adrianai Paz. Toks sprendimas nėra unikalus – 2006 m. geriausios aktorės kategorijoje Kanų apdovanojimas atiteko visoms Pedro Almodóvaro dramedijos „Sugrįžimas“ (isp. „Volver“) aktorėms, bei, analogiškai geriausio aktoriaus kategorijoje – visiems Rachido Boucharedo karinio filmo „Čiabuviai“ (pranc. „Indigènes“) aktoriams. Reikia pripažinti – ne tuščiai, nes jos sukuria ryškius, skirtingus ir spalvingus personažus ir visiškai uždominuoja moteriška energija.
Nenorint per daug atskleisti apie filmo siužetą, labai sunku kalbėti apie K. S. Gascón vaidmenį. Galbūt pavyks išlaviruoti pasakant, kad jai teko perteikti savo personažo transformaciją – paremtą, beje, jos pačios asmenine patirtimi. Per jos vaidmenį „Emilija Perez“ tiesia ranką Berlyne kritikų nušvilptai Piero Messinos romantinei dramai „Kitokia pabaiga“ (angl. „Another End“, 2024 m.), keliančiai išvaizdos ir tapatybės klausimą, bei bandantį atsieti kūną nuo asmenybės – ar tai įmanom? Dvilypis – ar, jei tiksliau, didžiausią pasikeitimą patiriantis – K.S. Gascon personažas parodo, kad, nepaisant išvaizdos pokyčių, viduje išliekame tokie patys (ir taip savotiškai, tik gal kiek iš kitos pusės, atsakoma į gydytojo (akt. Mark Ivanir) išdainuotą abejonę). Tuo pačiu tai ir priminimas, kad viskas turi savo kainą – o nematerialūs dalykai atsieina brangiausiai.
Zoe Saldaña vadina teisininkę Ritą, kuriai visą laiką tenka balansuoti: filmo pradžioje: tarp moralės ir profesinės pareigos, vėliau – tarp nuolat gresiančio pavojaus ir užsakymo vykdymo, galiausiai – tarp sunkiai suderinamų (jei iš viso suderinamų) skirtingų pusių reikalavimų. Ir ji žongliruoja, nors per nugarą iš baimės žliaugia prakaitas, nors padėtis kartais, atrodo, yra visiškai be išeities, nors vandenys, į kuriuos ji pastūmėjama nerti, jai yra visiškai tamsūs ir nepažįstami. Iš pagrindinės trijulės Rita turbūt mažiausiai ryški – ko gero, vienintelis dalykas, ką apie ją galima pasakyti: lojali ir profesionali. Tačiau Z. Saldaña šį vaidmenį atlieka labai į jį įsigyvenusi ir atsidavusi.
Ir trečioji iš „Emilijos Perez“ „šventosios trejybės“ – Selena Gomez, vaidinanti Manito žmoną Džesi. Tiesą sakant – įdomus personažas ir gerąja prasme nustebinanti S. Gomez vaidyba. Džesi yra įnoringa ir kaprizinga, šiek tiek pavydi, tačiau tuo pačiu – įpratusi gyventi su nuolat virš galvos kabančiu Damoklo kardu (ar, atsižvelgiant į kontekstą, gal labiau – į smilkinį įremtu užtaisytu pistoletu) – nevaldomu Manito charakteriu ir tuo, ką jis gali padaryti. Džesi netrūksta lolitiškumo, ji yra moteris-vaikas, tiek išvaizda, tiek vidumi, todėl jos sprendimai dažnai yra akimirkos įgeidis ne(be)galvojant apie pasekmes.
Ant šių trijų aktorių ir jų kuriamų vaidmenų ir laikosi visas filmas. Kiti personažai – ypač vyriški – epizodiški ir labiau pasitarnaujantys kaip įrankiai istorijos pasakojimui.
Techniniai dalykai
Kaip yra burbuliuojančių ant šio filmo dėl anksčiau jau minėtų dalykų, taip ir nuomonės dėl techninės pusės išsiskiria kardinaliai. Žinoma, pradėjus kabinėtis, galima būtų rasti kliaučių, tačiau yra pakankamai argumentų sakyti, kad J. Audiardas sukūrė visapusiškai estetišką filmą, patrauklų tiek akiai, tiek ausiai. Tiesa, tenka pripažinti, kad gana dažnai vaikštoma ant kičo ribos, bet galiausiai vis tik pavyksta nepaslysti.
Čia puikiai įvaldytas žaidimas spalvomis, šviesomis, ryškumu, kameros dinamika, choreografija ir – tikrai ne paskutinėje vietoje – „Yves Saint Laurent“ kostiumai. Jau minėjau, kad muzikiniai numeriai labai sklandžiai įslysta į pasakojimą, o choreografija susiformuoja tarsi netyčia – ir net jei ji nėra nugludinta iki tobulybės, kaip amerikietiškuose filmuose, vis tik tos scenos yra patrauklios ir visai nenuobodžios.
Kadangi „Emilija Perez“ yra miuziklas, filmo garso takelį aptarti tiesiog neišvengiamai būtina. Galbūt tai nėra tas miuziklas, kurio dainos gyvuos atskirą gyvenimą, bus dainuojamos ir lengvai atpažįstamos. Čia muzikiniai numeriai yra labai skirtingo stiliaus ir skirtingo melodingumo – kartais tai panašiau į ritmišką kalbėjimą, nei į tikrą dainą, kaip tai nutinka pačioje filmo pradžioje. Bet kokiu atveju, jie prisideda prie filmo nuotaikos ir dinamikos kūrimo.
Reziumė
„Emilija Perez“ – spalvingas, stilingas, įtraukiantis reginys. Net jei iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad toks temų ir žanrų miksas iš karto yra pasmerktas nesėkmei, J. Audiardas įrodo, kad yra kitaip, ir sėkmingai išlaviruoja, nors kartais tikrai smarkiai balansuoja ant plonytės ribos, už kurios jau prasidėtų kičas. Tačiau pasirinkta miuziklo forma leidžia ir atleidžia daugiau, nei paprastai reikalautume iš filmo. Trys spalvingi moteriški personažai ir juos įkūnijančios aktorės tampa šio filmo varomąja jėga. Dar pridėkime įspūdingą vizualinę pusę ir gausime netikėtą ir stiprų kokteilį – tokį, kuris pakeliamas ir priimtinas toli gražu ne visiems. Bet tai – jau nebe filmo problema.
