Pietinia kronikas

Lietuvos kinas pamažu tikrai patiria atgimimą. Nors ekranuose vis dar išlieka nemažai panašaus tipo filmų, kuriuos būtų galima prilyginti su greitu maistu, vis dažniau pasirodo ir didesnių biudžetų, ilgiau kurtų, geriau apgalvotų istorijų, kurios atkeliauja iš naujų kūrėjų su naujais ar bent rečiau matomais aktoriais. Ir pats naujausias tokio filmo pavyzdys – „Pietinia kronikas“.

Filmas pasakoja apie nepriklausomybės pradžioje gyvenančius abiturientus Šialiuose, kurie iš esmės kuria savo gyvenimus, atranda naujus dalykus ir… bando suktis. Visų įvykių centre yra Rimantas, kuris turi geriausią draugą Mindę, o taip pat ir pradeda ieškoti savo tos vienintelės.

Per daug apie siužetą nesiplėsiu, jei domina – iškart siūlau patiems pažiūrėti filmą arba paskaityti Rimanto Kmitos romaną tuo pačiu pavadinimu. Arba geriausia – padaryti abu. Ir taip, filmas yra paremtas romanu, o tokie pasakojimai gana retai pasitaiko Lietuvos kino padangėse. Kas dar rečiau pasitaiko, o gal net ir visai nėra buvę, tai „coming-of-age“ filmų. Tai yra pasakojimai apie jaunimą, per žingsnį nuo tapimo suaugusiais. Iš esmės, jaunų suaugusiųjų gyvenimas, kai jie pamažu tampa nepriklausomais žmonėmis. Ir tokiu savęs atrandančių žmonių pasakojimų, ypač lengvų ir savaip komiškų, tikrai nepamenu. Ir už tai, aišku, reiktų padėkoti tiek R. Kmitai, tiek filmo režisieriui Ignui Miškiniui.

Pati istorija yra įtraukianti nuo pat pirmų minučių, nes ji yra apie realius žmones. Filme kalbama paprasta, ne kokia tai literatūrine šnekta, taip, kaip kalbama Šiauliuose. Rodoma paprasta, dabar gal jau net kiek ir egzotiška kasdienybė, nors tam tikri elementai tikrai dar yra randami ir egzistuoja ne pas vieną žmogų namuose. Tačiau pati gyvenimo kultūra jau dabar yra tikrai pasikeitusi, o tie, kurie gyveno bent porą dešimtmečių atgal, dar tikrai pamena, kaip viskas buvo. Ir buvo tikrai taip, nesvarbu, ar gyvenai Šiauliuose, Kaune ar dar kokiame kitame mieste.

Prie visos autentikos tikrai labai prisideda ir visos meninės detalės. Tai makiažas, garderobas, šukuosenos. Viskas, kas realiai „alsuoja“ nepriklausomybės pradžia. Visi gėlių kioskeliai, dešros turguje, siaubingi autobusai ar prašymas prie telefono ragelio pakviesti kitą žmogų – tai taip pažįstama (vyresnei kartai), kad vietomis net skauda. Ir tuo pačiu, kažkiek malonu prisiminti tuos kiek paprastesnius, nors ir sudėtingesnius laikus. Šį nostalgijos jausmą apibūdinti tikrai labai sunku, bet filmo kūrėjai ir aktoriai puikiai tą perteikė.

Galiausiai, pats filmo „apipavidalinimas“ – tiek normaliai nufilmuoti kadrai, tiek archyviniai kadrai, viskas sukelia jausmą, lyg žiūrėtum filmą iš VHS kasetės ar per seną televizorių, o tai sukuria dar autentiškesnį jausmą. Prie vaizdo, žinoma, prisideda ir garsas. Kūrėjai tikrai nepagailėjo lėšų ieškodami būtent tų laikų hitų ir juos panaudojo tiesiog nerealiai. Jei matėte filmą ir pamenate ausinuko sceną autobuse ir kiemuose, tą tikrai suprasite. Bet ir visos kitos dainos, yra tiesiai iš to laikmečio ir šįkart neapsiribojama tik Lietuvos kūrėjų muzika (nors buvo ir jos, įskaitant Fojė ar tai Andriaus Mamontovo ir BIX).

Bet didžiausia pagarba ir pagyrimas keliauja visiems filmo aktoriams. Tai, kad buvo remtasi į jaunąją kartą, o vyresnioji ir labiau patyrusi atliko tik epizodinius ar „palaikančius“ vaidmenis, suteikia filmui dar daugiau tikrumo. Negana dar ir to, kad Rimantą ir Mindę vaidinę du vyrukai – Džiugas Grinys ir Robertas Petraitis – tiesiog nepriekaištingai natūraliai atliko savo vaidmenis. Žiūrėdamas filmą negalėjau atsidžiaugti jų natūralumu ir esu tikras, kad jei juos ir toliau kvies į gerus ir kokybiškus filmus, turėsime LABAI stiprią aktorių kartą, kurie greitai prasimuš ir į užsienio rinkas. Bet ne tik jie buvo geri ir įtikinami. Digna Kulionytė ir Irena Sikorskytė buvo it du skirtingi poliai (personažų prasme), bet abi savaip įdomios ir patrauklios, neerzino, o vietomis net labai erzino. Bet erzino būtent jų personažai (gal labiau Monika, nei Jurga). Ir tai yra labai labai geras ženklas.

Bet per daug kalbėti, turbūt neverta. Reikia mėgautis filmo kokybe. Nes „Pietinia kronikas“ yra vienas kokybiškiausių, įdomiausių ir nuoširdžiausių lietuviškų filmų per pastaruosius kelis metus, kuris tinka absoliučiai visoms auditorijoms. Tai savęs atradimo pasakojimas, einantis per kelis skirtingus personažus, o kartu ir atrakinantis ir naują kino žanrą Lietuvos kino padangėje. Tai tiesiog geras filmas, kurį verta pamatyti visiems.