Katalikų Bažnyčios – kaip institucijos – tema kine ir literatūroje praktiškai visada sulaukia ypatingo susidomėjimo. Nemažai prie tokio susidomėjimo, dažnai pakurstyto smalsumo, prisideda išskirtinis šios organizacijos sprendimus priimančių ir paslaptis saugančių luomų uždarumas. Neblogas to pavyzdys – labai senas žmonijos – kaip (katalikiškos) visuomenės – konklavos ritualas: naujo popiežiaus rinkimai. Ritualas senas, tačiau patį procesą iš vidaus yra matę ir patyrę vos keletas – o ir tie patys nėra linkę vidine tvarka dalytis su kitais, tad likusiai žmonijos daliai belieka kliautis savo fantazija, bandant įsivaizduoti, kaip viskas vyksta iš tikrųjų. Konklavos paslapties šydą – bent jau įsivaizduojamoje realybėje – trumpam praskleidžia vokiečių režisierius Edwardas Bergeris, kurio ankstesnis filmas – Ericho Remarque’o romano „Vakarų fronte nieko naujo“ (vok. „Im Westen nicht Neues“, 2022 m.) prieš porą metų dominavo rinkdamas įvairius kino apdovanojimus.
Trumpai apie filmo siužetą
Miršta popiežius (akt. Bruno Novelli). Pagal Katalikų Bažnyčios tradiciją organizuojama konklava – naujo popiežiaus rinkimai, kuriuose tiek aktyvią, tiek pasyvią rinkimų teisę turi visi kardinolai. Organizuoti šį procesą velionio popiežiaus valia tenka kardinolui Tomui Lorensui (akt. Ralph Fiennes), kuris pats neturi ambicijų užimti šventojo Petro sostą, tad pats balsuoja ir kitus agituoja balsuoti už savo draugą kardinolą Aldo Belinį (akt. Stanley Tucci). Tačiau konklava – ypatingi rinkimai – kur daug kas priklauso ne tik ir ne tiek nuo asmeninių norų ir ambicijų, bet ir gebėjimo numatyti, ką vieno ar kito kandidato išrinkimas duos Katalikų Bažnyčios politikai. Prasideda galios žaidimai ir begalybė intrigų, kurių epicentre atsidūręs Lorencas pasijunta tarsi vėjo blaškomas šapelis.
Politinis trileris konklavos tema
Net jei visa šios recenzijos įžanga skirta tam, kad Katalikų Bažnyčia ir jos slaptieji procesai jau savaime yra tas kabliukas, kuriam papildomos reklamos kaip ir nereikia (užtenka prisiminti ažiotažą, kurį sukėlė Dano Browno knygos ir pagal jas pastatyti filmai), dabar tarsi viską tai paneigsiu. Taip, filmas „Konklava“ (angl. „Conclave“), savaime suprantama, yra apie Katalikų Bažnyčią ir konklavos procesą (na, čia trumpam snapą kyšteli Kapitonas Akivaizda). Tačiau iš tikrųjų, ta yra tiesiog į sutaną įrengtas intriguojantis ir labai teisingai sukaltas politinis trileris, puikiai atskleidžiantis ne tik galios žaidimus ir intrigas, bet ir iškeliantis žmogaus (jo valios ir norų) koliziją prieš idėją, kai tenka balsuoti nebūtinai už tą, už kurį norėtum balsuoti, bet už tą, kuris būtų mažesnė blogybė bendrai Bažnyčios pozicijai ir politikai.
Kitas šios kolizijos aspektas baksnoja į pasyviąją rinkimų teisę – ne noras ir ambicijos tapti popiežiumi (ar kaip tik – nepretenduoti į šią poziciją) yra esminis faktorius, nulemiantis, kas taps švento Petro įpėdiniu, o vėlgi – visai kiti dalykai. Kai kuriuos kandidatus praeities šleifas pasiveja pačiu netinkamiausiu momentu, o kiti prieš savo valią netikėtai atsiduria favoritų pozicijose.
Kalbant apie tuos, kuriems praeitis pakiša koją, – nuo tam tikro filmo momento galima pagauti ritmą ir tiesiog laukti, kuris dabar iš kovos dėl popiežiaus tiaros dabar kris kitas – nes kad kris, tampa tikrai aišku. Tad apie šį filmą sakyti, kad pasižymi netikėtais siužeto posūkiais kaip ir nelabai išeina – pačius posūkius nesunku nujausti, tačiau tai, ką jie atneša, kiekvienu atveju tampa papildomu stimulu tolesniam siužetui.
Abejonės šešėlis
Internete jau sklando pasipiktinusių pareiškimų apie šį filmą. Daugiausia tai – katalikų kunigai, leidžiantys sau kalbėti visų katalikų vardu. Esą, kai kurios detalės neatitinka tikrovės (tarkim, velionio popiežiaus kambario durų plombos nuėmimas), tačiau kalbantys – jauni kunigai, patys nedalyvavę konklavoje ir apie ją turintys daugiau mažiau panašų supratimą, kaip režisierius E. Bergeris, knygos autorius Robertas Harrisas, ar bet kuris vadinamais pasaulietis. Tad kas labiausiai turėtų nepatikti Katalikų Bažnyčiai šiame filme?
Tikrai ne smulkios, esmės nekeičiančios detalės. Bet turbūt labiau tai, kad „Konklava“ eilinį kartą meta – ir, nėra ko slėpti – pagrįstus kaltinimus dėl nusikaltimų, kurie taip ir nunyksta Vatikano koridoriuose, pradingsta tarp sutanų klosčių, užrakinami, užanstpauduojami ir paliekami saugoti neįžengiamuose archyvuose.
Kitas aspektas – filmo pabaiga su nemenka ironija kvestionuoja pačios Katalikų Bažnyčios dogmas (ar bent vieną per amžius nusistovėjusią konstantą). Jei tokia dievo, kaip kūrėjo, valia – ar ji kvestionuotina? O jei pati dieviškoji valia ir jos apraiška nekvestionuotinos (nors ir prieštarauja iki šiol galiojančioms dogmoms) – tai ant ko pastatyta pati Katalikų Bažnyčia? Ant melo ir nutylėjimų, ant dviveidiškumo ir užmerkiamų akių. Bet – gal visa tai – į gera, nes kitaip – kitokiais būdais – to neįmanoma pasiekti? Gal Katalikų Bažnyčia yra pati save užprogramavusi sugriūti ir tik savo pačios susikurtų taisyklių nepaisymas yra vienintelis kelias į šviesią ateitį?
Prie to šliejasi tarsi nemačiom į filmo audinį įausta, bet esminė idėja – visiška erezija, jau pati savaime nervinanti absoliučią daugumą patriarchalinės dvasininkijos, tačiau nors ir iš lėto, kaip tas vėžliukas, bet atkakliai einanti Šventojo Sosto link.
Personažai ir aktoriai
Šis filmas turi daug stiprių pusių, ir aktoriai bei jų kuriami personažai yra viena jų. Personažų daug, tačiau jie ryškūs, išraiškingi, puikiai įkūnyti ir suvaldyti – niekas nepasimeta ir kiekvienas gauna pakankamai laiko – tiek, kad netgi sunku išsirinkti favoritą.
Pagrindinį vaidmenį atliko britų aktorius Ralphas Fiennesas. Žinantiems šio aktoriaus filmografiją nereikia atskirai priminti, koks tai talentingas, visapusiškas ir chameleoniškas aktorius, kurio vaidmenys kartais netgi kardinaliai varijuoja tiek pagal žanrą, tiek pagal tipažą. Jo vaidinamas kardinolas Lorencas „Konklavoje“ atsiskleidžia labiausiai: jam lemta tapti ir savotišku Vatikano detektyvu, ir priimti nepagrįstus kaltinimus dėl ambicingumo, ir apmąstyti savo asmeninį pasirinkimą, lyginant su tuo, kas būtų naudinga ne tiek jam pačiam, kiek bendrai Bažnyčiai. Galiausiai tai jis – kartu su žiūrovais – sužino paskutinę detalę konklavos mozaikoje ir turi ją priimti. Tomas Lorencas yra tarsi visos Katalikų Bažnyčios žmogiškoji personifikacija – galinga, bet susitaikanti, žmogiškoji, bet iki galo nepažini, turinti savų planų, bet paklūstanti įvykių tėkmei (ar dieviškajai valiai).
Ne mažiau įspūdingi antraplaniai Stanley Tucci (kardinolas Belinis) ir Sergio Castellitto (kardinolas Tedesko) vaidmenys. Abu labai charizmatiški – nors ir skirtingais būdais. Belinis yra Lorenco draugas ir sąjungininkas – su tarsi nutylėta sąlyga, kad bus remiamas konklavoje, tačiau ši draugystė tuoj pat susvyruoja, kai tik situacija ima krypti ne taip, kaip Belinis, neslepiantis ambicijų tapti naujuoju šventuoju tėvu, planavo. Italui Tedesko – charizmatiškam kaip Žalgirio treneris Andrea Trinchieri – tenka savotiško „blogiuko“ vaidmuo, nors iš tikrųjų – neskaitant galbūt šiokios tokios arogancijos ir atvirai deklaruojamos ambicijos – jis tikrai nėra pats blogiausias iš visų konklavon susirinkusiųjų.
Nors Holivudas ir bando netgi šiokiomis tokiomis dirbtinėmis priemonėmis skatinti įvairovę ir moterų matomumą ekrane, savaime suprantama, kad filme apie konklavą dominuoja vyrai (net ir realybėje – moterys sudaro tik 5,5 proc. Vatikano populiacijos). Vis tik viena kita šmėkšteli ekrane – o Isabellos Rossellini „šmėkštelėjimas“, pasirodo, yra vertas tiek Oskaro, tiek Auksinių gaublių nominacijos geriausios antro plano aktorės kategorijoje. Būtent jos vaidinama vienuolė sesuo Agnesė išrėžia aštrią (feministinę!) tiesą: „Nors mes, seserys, turėtume būti nematomos, dievas mums davė akis ir ausis“. Nors ekrano laiko gauna nedaug, vis tik jo užtenka per šį personažą tiek ir priminti Bažnyčios poziciją moterų atžvilgiu, tiek ir parodyti, ką tos neįvertintos moterys gali nulemti tokiuose galių žaidimuose, kokie vyksta Vatikane.
Techniniai dalykai
Dar viena labai stipri šio filmo pusė – vizualika. Akims šis filmas – tikras saldainis, užburiantis pavydėtina estetika. Kadrai kruopščiai apgalvoti, kartais netgi simetriški – tarsi žiūrėtume ne filmą, o kokį nors Vatikano lobynuose saugomą paveikslą. Kita vertus, priešingai nei Marco Bellocchio filme „Šventasis pagrobimas“ (it. „Rapito“, 2023 m.), čia dažnai liekama netgi prie tam tikro minimalizmo ir švarumo. Nes „Konklava“, jei ir yra paveikslas, yra modernus, gyvas, aktualus ir funkcionuojantis šiuolaikiniame pasaulyje, o ne paauksuota šimtametė, bet, deja, tik muziejinė relikvija. Tokią žinutę apie Šventąjį Sostą ir jo galimą ateities alternatyvą netgi per vizualiką siunčia šis filmas.
O tų būdų subtiliai ištransliuoti poziciją yra ir daugiau. „Konklavoje“ tiesiog meistriškai žaidžiama šviesomis ir spalvomis. Praeitis, konservatyvumas, mizoginija, paslaptys, stagnacija – sąmoningai lieka šešėliuose ir tamsoje. Viltį ir šviesią ateitį tarsi pažodžiui transliuoja šviesūs kadrai, judesys choreografijoje, netgi moterų buvimas kadre.
Siksto koplyčia, kurioje vyksta konklava, skendi šešėliuose – tai didžiausia paslaptis, kurią pažinti lemta tik saujelei. Ta pati šešėlių, užtamsinimo technika naudojama praktiškai visur, kur tvyro paslaptys, kur siekiama sukurti neaiškumo, nepažinumo atmosferą. O ten, kur paslaptys – tiesiogine to žodžio prasme – ištraukiamos į dienos šviesą – erdvės aiškios, šviesios, ryškios, atviros.
Kameros judesys dažnai kuria labai intymią atmosferą. Žiūrovai nuo pat pradžių „pasodinami“ kardinolui Lorencui ant pečių – kamera dažnai iš nugaros rodo ne tik jį, bet ir kitus personažus: tokiu būdu žiūrovams tarsi leidžiama kartu klajoti Vatikano koridoriais. Betarpiškumą taip pat kuria dažnai naudojami itin stambūs planai.
Reziumė
„Konklava“ – stipriai sukaltas ne vieną siužeto posūkį pasiūlantis politinis trileris, atskleidžiantis Vatikano intrigas ir galios žaidimus. Nors scenarijaus schema gana greitai tampa aiški, kiekvienas naujas posūkis iš naujo permaišo konklavos dalyvių kortas ir priverčia žiūrovus spėlioti, kas bus naujas favoritas. Individualiai ryškūs personažai, nepasimetantys minioje ir neprarandantys savo išskirtinumo, puikūs juos įkūniję aktoriai (ypač stiprus R. Fienneso pasirodymas), ypatingai estetiška ir kruopščiai apgalvota vizualika, kuri netgi pasitelkiama ištransliuoti poziciją ir idėją – sunku rasti silpną šio filmo vietą. Tai – tiek turiniu, tiek forma labai vykęs kūrinys, po savęs paliekantis ne tik estetinį pasigėrėjimą, ne tik pasimėgavimą siužeto vingiais, bet ir toliaregiškesnę mintį apie galimą Katalikų Bažnyčios ateitį. Filmo realybėje ji de facto įvyksta – ar tai kada nors įvyks tikrovėje?
