Tyli naktis

„Tyli naktis, šventa naktis“

Latvių kilmės režisierius Maris Martinsonas, galima sakyti, yra etatinis lietuviško kino kūrėjas, padovanojęs tokias labai niūrios stilistikos juostas, kaip 2008 metų depresinę dramę „Nereikalingi žmonės“ su Andriumi Mamontovu priešaky ar su tuo pačiu Mamontovu pesimistiškai pilką romantinę dramą „Amaya“, nufilmuotą Honkonge. Šį sykį žinomas mūsų šalyje kino kūrėjas pristato visiškai kitokio pobūdžio ir  pateikimo filmą – paprastesnį, buitiškesnį, niūresnį, kuris savo šokiruojančiai atvirais vaizdais be abejo sukels labai daug kalbų ir kontraversijos po peržiūros.

Apie ką mes čia..

Ramus vakaras, iš dangaus krenta sniegas, kiekviename kampe jaučiasi šventinė atmosfera, tai juk kūčių vakaras – šeimos šventė. Jauna ir iš pirmo žvilgsnio laimingai atrodanti šeima važiuoja aplankyti šeimos vyro tėvų bei atsisėsti kartu prie šventinio stalo. Kiekvieno akyse matosi įtampa, liūdesys, nesaviškumas, o su kiekviena minute įtampa vis kyla ir pasiekusi apogėjų sudrasko kiekvieną šeimos narį savaip. Atskleistos purvinos paslaptys gali sužlugdyti iš pirmo žvilgsnio padoriai atrodančią šeimyną.

Kūrinio vidus

Reikia iš karto pripažinti – Martinsonas sugeba šokiruoti bei puikiai manipuliuoti žmonių jausmais peržiūros metu. Žinoma, kalbame apie pačius negatyviausius pojūčius žiūrint jo naujausią kūrinį. Filmas neturi nei pradžios, neturi nei pabaigos. Taip, kartais geruose filmuose tai yra didžiulis privalumas siekiant intriguoti publiką, leisti apgalvoti kiekvieną kadrą, tačiau čia kaip ir viskas yra nuspėjama.  Labiausiai drasko širdį tas faktas, jog po filmo peržiūros lieka pigaus televizinio serialo vieno epizodo peržiūros įspūdis. Filmas ir jo scenarijus neturi struktūros, labai skurdūs daugelio personažų dialogai. Vienintelis gerai parašytas scenaristo veikėjas yra Ričardas, kurio dėka gana taikliai parodomas lietuvio stereotipas – visada nepatenkintas, besidžiaugiantis kito nelaime, homofobiškai nusiteikęs prieš kitos orientacijos žmogų, negerbiantis kitų tautų gyventojų žmogus. Visgi net ir pateikiant patį ryškiausią veikėją yra peržengta riba tarp moralumo. Tiek daug pokalbių apie homoseksualus, jog net būnant tolerantišku jų atžvilgiu žmogumi kažkodėl pradedi jausti nepasitenkinimą. Taip pat nereikia pamiršti, kad kai kurios scenos pateikiamos gana atvirai, tačiau didžiausia problema, jog net ir pasirašiusiems aktoriams jos yra įgyvendintos be kokių nors emocijų. Puikiai galima prisiminti, kokiu meniniu būdu skandalingasis danas Larsas Von Trieras savo „Antikriste“ išplėtojo šią fiziologinę problemą, tačiau čia visai tuščias, neskanus ir net per riebus kai kurių epizodų pavaizdavimas. Bandoma žaisti ir šeimos vertybių tema, bet ką mes matome – tiesiog eilinį iškrypėlių susibūrimą prie Kūčių stalo, o ne stiprią dramą su gilia mintimi. Nejaučiama jokia užuojauta nė vienam iš personažų – vien tik šleikštulys. Siužetinės linijos pateikimas visai slidus, šokinėjama iš vienos vietos į kitą, iki galo neparodomas minties užbaigimas, o dar nervina tas dokumentinį filmą primenantis stilius. Aiškiai persistengta, nejaučiama erotinės dramos žanro atmosfera. Sulipdyti kadrai su nuogybėmis – tai visai ne erotinio pobūdžio filmas. Tai – nesusipratimas.

Techninės pusės ypatumai

Viskas, kas gali būti blogiausia, yra techninėje filmo pusėje. Operatoriaus darbas apgailėtinas. Iš bendro vaizdo atrodo, lyg žmogus gėrė alų laikydamas kamerą, pasukdavo ne į tą veiksmo epicentro pusę, žaisdavo kaip mažas vaikas visais įmanomais būdais. Bet ne operatoriaus čia didžiausia kaltė. Visiškai gadinantis filmo foną yra juostos montažininkas. Tokio kraupaus montažo neteko seniai matyti, net JAV nieko vertos studijos „Global Asylium“ kūrėjai palyginus su šio filmo vaizdu yra asai. Vienintelis pozityvus dalykas yra Mario Basanovo parašyta muzika, tačiau kas juokingiausia ir kartu graudžiausia – tai muzika, skirta siaubo filmui, bet ne dramai. Netinkančios nė vienai scenai kompozicijos dar labiau komplikuoja ir taip skurdžios juostos padėtį.

Aktorių kolektyvinis darbas

Viena didžiausių lietuviško kino problemų – labai neįtikinanti aktorių vaidyba. Iš kiekvieno vaidinamo personažo judesio matosi, jog teatrinė ir serialų patirtis daro savo įtaką vaidinant kine. Atvirai sakant, nors ir koks tai nevykęs filmas, bet užtat jis turį šviesiausią momentą – Kostą Smoriginą. Kino veteranas savo vaidmeniu užgožia ne tik ekrano draugus, bet ir apskritai per daugelį metų matytus lietuviško kino veikėjus. Suirzęs, nemaloniai šmaikštus Ričardo portretas yra neįkainojamas papildas šiai juostai. Kiti aktoriai nieko įsiminto taip ir neparodo. Ypač  labai silpnai pasirodžiusi Valda Bičkutė. Reikia pripažinti, drąsi moteris, tačiau vien tik apsinuoginti prieš kameras neužtenka, reikia įdėti ir dalelę savęs perteikiant personažą. Paminėti galima ir Leonardą Pabedonoscovą, kuris puikiai papildė savo ekraninės žmonos tuštybę. Abu verti vienas kito, nors visgi Leo malonesnį įspūdį palieka po peržiūros. Gytis Ivanauskas tai išvis keistas personažas, beveik visą juostos rodymo laiką valgo, matyt mažoką honorarą išmokėjo, tai bent maistu žmogus pasivaišino.

Verdiktas

„Tyli naktis“ – šiurpiausias, nemaloniausias, skurdžiausias Mariso Martinsono filmas, neturintis visiškai nieko, tik tarpusavy sulipdytus neskanius kadrus, kuriuos vieną ar kitą sykį papildo nuogybės, keistas juostos tonas bei Kosto Smorigino neįkainojamas anšlagas. Filmas yra puikus pavyzdys, kaip nereikia kurti juostų, todėl iš dalies jis gal netgi turės bent kažką naudingo mūsų šalies kinematografijos ateities kartai.