Ištrūkęs Džango

Django Unchained

„Naujos kartos spageti vesternas“

Unikalaus stiliaus režisierius ir scenaristas, kino genijus, kultinis Quentinas Tarantino, 1991 metais padovanojęs pasauliui stilingą trilerį „Pasiutę šunys“ bei geriausią savo karjeros darbą – 1994 metais pasirodžiusį oskarinį „Bulvarinį skaitalą“, tapo vienu išradingiausių kino kūrėjų. Vėliau sekę šiek tiek prastesni darbai, kaip šmaikštusis detektyvas „Džekė Braun“, veiksmo trilerio dualogija „Nužudyti Bilą“, senamadiškai pateiktas trileris „Mirties įrodymas“ šiek tiek numalšino režisieriaus kultinę ikoną  bei autoritetą, tačiau jau 2009 metais įvyko stebuklas ir išradingas filmų kūrėjas vėl tapo bene labiausiai aptariamu režisieriumi. Su savo karine drama „Negarbingi šunsnukiai“ Quentintas Tarantino gavo aibę nominacijų ir apdovanojimų, kas ir vėl iškėlė jo personą iki padangių. Šį sykį po stulbinančios praeito filmo sėkmės žiūrovams pristatomas antras istorinės trilogijos filmas populiariame septinto dešimtmečio žanre, kuris be abejo yra neatsiejama padėka „spageti vesterno“ pionieriui, didingam Sergio Leone. Režisierius kviečia pasinerti į nepamirštamą kelionę po devyniolikto amžiaus vidurio Amerikos pietus, pasijausti tikrais kaubojais bei patirti tikrai smagų, šmaikštų ir žiaurų tarantinišką kerštą Džango akimis.

Apie ką mes čia..

Žinomas galvų medžiotojas Daktaras Kingas Šulcas ieško vergo, kuris yra matęs, kaip atrodo pavojingi broliai Britliai. Radęs ir išvadavęs juodaodį, vokiečių kilmės daktaras susiruošia į pavojingą kelionę rasti nusikaltėlius, po kurios sėkmingos baigties vergas Džango atgaus laisvę. Įvykdę misiją vyrai susibičiuliauja bei susivienija naujam tikslui – surasti ir išvaduoti Džango žmoną, kurią vergovėje laiko negailestingas Kalvinas Kendis.

Kūrinio vidus

Kiekvienas naujas Quentino Tarantino filmas – tai naujas iššūkis tiek jam pačiam, tiek gerbėjams, tiek kino pasauliui. Kultinis režisierius kino bendruomenei pristatė patį ambicingiausią savo karjeroje projektą, kuris dar yra ir tam tikras paminklas legendiniam Sergio Leonei pagerbti. Po puikios istorinės karinės dramos triumfo bei pirmos trilogijos dalies tai gana smagus kino kūrėjo žingsnis pristatyti vieno įdomiausio bei šiais laikais reto kino žanro filmą. Vesternai, o šiuo atveju Souternas, vėl iškilo žiūrovų akyse, nes gana stiprus 2007 metų „Traukinys į Jumą“ bei nepriekaištingas brolių Coenų „Tikrojo išbandymo“ perdirbinys iš naujo sudomino kino gerbėjus, tačiau „spageti vesterno“ taip ir nebuvo horizonte. Smagu, jog viskas keičiasi į gerąją pusę, nes dėka išradingojo „Bulvarinio skaitalo“ kūrėjo peržiūros metu žiūrovų laukia tikras malonumas. Pradedant nuo pradžių reikia pasakyti, jog Quentinas yra puikiai susipažinęs su Džango personažu, tačiau jo interpretacija šiam kultiniam personažui yra išskirtinė – jis čia yra rodomas iš aukštai, iškeliant aukščiau už baltus žmonės, jis tarsi velnias. Žinoma, visgi pati juodaodžių rasė yra labai siaubingai ir niekinančiai parodoma, kas gali sukelti juodaodžių pasipiktinimą. Užtat nereikia pamiršti vieno esminio dalyko, jog veiksmas vyksta Amerikos pietuose keli metai prieš Pilietinį karą. Visas žiaurumas, siekiant parodyti, kokiuose sąlygose gyveno vergai, yra labai realistiškai pateikiamas, tai tarsi istorijos vadovėlio puslapiai, kurie išdėsto puikią pamoką apie žmonių nelygybę. Dabartinėje visuomenėje taipogi tai yra puikus pavyzdys ir karikatūra šiuolaikiniams žmonėms, kurių požiūris net ir po kelių šimtų metų nepasikeitė. Degeneruotos visuomenės portretas su tam tikru socialinio pobūdžio kontekstu. Ypač tas matoma kai kuriuose dialoguose Kalvino Kendžio viloje valgant pietus. Įdomiausia, kad scena labai panaši į „Negarbingų šunsnukių“ baro sceną. Neapsieita ir be skandalingų juostos detalių, kaip tarkim net 108 kartus ištartas žodis „nigeris“ arba požiūris i juodaodes moteris. Jeigu viena juostos pusė yra tikrai stipraus socialinio konteksto kūrinys, tai kita yra tipiškai tarantiniško stiliaus spektaklis. Veiksmas, daug kraujo, daug šmaikščių pokalbių apie personažų pasaulėžiūrą tam tikrais klausimas sukuria ne tik unikalų savo žanro perlą, tačiau ir puikią pramogą atsipalaiduoti nuo nieko vertų veiksmo filmų ir pasinerti į visai kitokio pobūdžio veiksmo ir mėsos virtinę. Pats smurtas yra išreikštas taip subtiliai, jog kiekviena scena prilygsta meninės vertės turintiems nepriklausomo kino šedevrams. Prasminga ir brutaliai įgyvendinta smurto idėja kai kur peržiūros metu net priverčia drebėti dėl rodomų siaubingų kančių vaizdų. Taip pat pastebima labai neįprasta Tarantino filmams detalė – pats veiksmas vyksta ne uždarose patalpose, o plačiose prerijose ir labai atviruose objektuose. Taipogi užduodamas labai svarbus klausimas apie tai, kas svarbiau – vergovė ar laisvė, o į tai žiūrovas privalo rasti atsakymą pats, nes visgi juostoje pateikiami visokiausi veiksmo pavyzdžiai bei niuansai turi pliusų ir minusų. Siužetinė linija pateikiama labai žvaliai, jau nuo pat pradžios jaučiamas režisieriaus unikalus stilius, kuris nepaleidžia žiūrovų iš savo gniaužtų iki paskutinių titrų galo. Reikia pripažinti, jog šiuo darbu režisierius perspjovė save, sukūrė juostą, lygią duoklei visai jo dvidešimties metų kino karjerai. Vienintelis didelis minusas tas, jog filmas nepastebimai greitai pralekia pro ekraną – norisi dar ilgiau pratęsti malonumą peržiūros metu.

Techninės pusės ypatumai

Visada nepriekaištinga bei neatsiejama tarantiniško kino detalė yra garso takelis. Kiekviena kompozicija taip subtiliai parinkta, jog puikiai perteikia rodomų kadrų esmę žiūrovams, o taipogi sukuria gana malonią atmosferą peržiūrai. Neatsiejamas yra ir visados stilingai pateikiamas operatoriaus darbas, kuris savo kameros dėka leidžia tiesiog mėgautis rodomais vaizdais, o ir suteikia efektingumą būtent susišaudymo scenose. Puikus montažas bei garsas, labai stabiliai išlaikoma riba tarp kelių pasakojimų, viskas aiškiai ir nenuobodžiai pateikiama. Dekoracijos, o ypač kostiumai, yra verti Oskaro. Visgi kaip šmaikščiai atrodo juodaodis mėlyname kostiume, šaudantis į blogiečius. Kompiuterinių efektų nėra, tačiau pirotechnikos specialistai pasismagino iš visos širdies kurdami kai kurias labai efektingai parodytas scenas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Tarantino galima priskirti prie to nedaugelio režisierių būrio, kurie sugeba prisivilioti į savo projektus pačius geriausius aktorius, o jo taiklios akies dėka žiūrovai gauna su laiku kultiniais tampančius personažus, išskirtinius kino veikėjus. Pagrindinio vaidmens atlikėjas, Oskaro laureatas Jamie Foxxas, įgyvendino antrą unikalų savo karjeroje personažą. Sukurtas Džango puikiai perteiktas tiek iš draminės pusės, tiek ir iš brutalios. Už Oskarą režisieriui turintis dėkoti vokiečių kilmės aktorius Christophas Waltzas antrą sykį padaro stulbinantį savo personažo šou. Labai stipriai įkūnytas daktaras Šulcas gal ir yra Hanso Landos šešėlyje, tačiau viso filmo metu tik jis ir pagrindinio blogiuko atlikėjas yra labiausiai verti aplodismentų. Kalbant apie antagonistą, Leonardo Di Caprio pirmą kartą savo karjeroje stoja prieš žiūrovą neigiamo personažo amplua. Tiesiog velniu apsėstas personažas, į kurį nepabosta žiūrėti, o norisi dar daugiau ekrane. Nenusileidžia ir senasis kino kūrėjo draugas bei dažnai pasirodantis jo filmuose puikusis Samuelis Lerojus Jacksonas. Iš pirmo žvilgsnio labai pasenęs, tačiau tiek daug energijos turintis aktorius, kurio personažas tikrai nėra paskutinis šiame filme. Moteriškosios pusės atlikimas vidutinis, jo netgi nebuvo, nes Kerry Washington Brumhildos vaidmenyje labai trumpai pasirodydavo ekrane. Apibendrinant pamatytą aktorių kolektyvo šou, reikia pripažinti, jog kiekvienas iš jų nusipelno bent jau nominacijos kino akademijos apdovanojimuose.

Verdiktas

„Ištrukęs Džango“ – tai vienas geriausių kultinio režisieriaus Quentino Tarantino karjeros filmų, o savo žanre vienas geriausių filmų nuo Sergio Leonės „Pinigų“ trilogijos laikų. Filmas su puikiai išreikšta mintimi, su nepriekaištingai įgyvendinta vergovės tema, su nepailstančiu brutaliai pateikiamu veiksmu, kur kiekvienoje scenoje per dialogus taip ir veržiasi socialinis juostos kontekstas. Puikus pavyzdys, kaip galima sujungti daug prasmingų detalių į vieną ir gauti itin puikų darbą, kuriam reikia prisikirti šedevro statusą.

10
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
10
Režisūra
10
Kinematografija
10
Garso takelis
10
Techninė pusė
10
Aktoriai
10
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Anonimas / 2013 sausio 21

    Kaip suprast ta „antra istorinės trilogijos dalis“. Apie ką jūs čia?

  2. Antanas / 2013 sausio 22

    „Šulcas pažada pilnai išpirkti Džango iš vergovės, jei jis padės nužudyti Britlius. Tačiau pirmiausia kelias juos nuveda į žiauraus plantatoriaus, kuriam priklauso Džango žmona, valdas.“ Dafuq? jie pirma brolius Britlius ir nužudo Don Johnsono ūkyje, o tik po to keliauja pas DiCaprio veikėją

    • Karolis Račas / 2013 sausio 22

      na taip, tikrai Dafuq, bet čia labiau oficialiems filmo platintojams Lietuvoje galima skirti – „Siužetas“ skiltis tiesiog santrumpa to, kaip platintojai jį pristato. Ir kitas dalykas – nebūtina spoilinti, kur kas nužudomas : )

  3. Andrius / 2013 sausio 26

    Kur ,,Skrydis“? Labai norėtųsi jūsų nuomonę išgirst (beje, nesugalvojau daugiau kur paklausti).

    • viesiaxxx / 2013 sausio 26

      Jau rašau, link vakaro bus įkeltas. 🙂 Filmas patiko, o kartu ir nuvylė. 🙂

  4. Anonimas / 2013 sausio 29

    Nelabai sis filmas, nelabai, tikrai ne 10 vertas

  5. Egle / 2013 vasario 1

    Man kažkiek per daug jis išgirtas.. Nors negaliu sakyt, kad per daug nuvylė. 🙂