Paskutinė tvirtovė

„Didvyrio sugrįžimas“

Lygiai prieš vienuolika metų, po trečiojo „Terminatoriaus“ pasirodymo, legendinis veiksmo filmų aktorius Arnoldas Schwarzneggeris paliko kino karjerą dėl politinės, tačiau kaip bebūtų, senas vilkas žino, kur jo geriausia vieta. Po ilgos pertraukos nuo filmavimo epizodiškai pasirodęs keliuose filmuose bei 2012 metais pasirašęs ilgesnės trukmės vaidmeniui veiksmo filme „Nesunaikinami 2“, buvęs Kalifornijos gubernatorius tik dabar gali pasakyti – „Aš grįžau!“. Didingą Arnoldo sugrįžimą pateikia puikusis Pietų Korėjos režisierius Kim Jin-Woonas, kurio sąskaitoje yra 2008 metų veiksmo nuotykių vesternas „Geras, blogas, keistas“ bei šiurpus kriminalinis 2010 metų trileris „Aš regėjau šėtoną“, todėl reikia tikėtis labai dinamiško šou, kuris sugrąžins kiekvieną tikrą vyrą į jaunystę, kai didžiausiu tų laikų autoritetu jiems buvo Arnoldas, kurio plakatas buvo užkabintas ant sienos.

Apie ką mes čia..

Nuo Pablo Eskobaro laikų pavojingiausias Pietų Amerikos narkotikų kartelio vadas Gabrielis Kortezas pabėga nuo jį saugančių FBI agentų. Vienintele jo kliūtimi patekti į laisvę tampa ramus, netoli Meksikos pasienio esantis miestelis, kuriame tvarką palaiko kietas šerifas Ovensas. Priešiškai nusiteikęs banditas su savo armija įsiverš į ramybe pulsuojantį miestelį ir sukurs jame tikrą pragarą, kurį kulkomis ir prakaitu teks gesinti parako dar turinčiam šerifui.

Kūrinio vidus

Didžiausias filmo privalumas, kuris lems žiūrovų apsilankymą kinuose, žinoma yra legendos sugrįžimas į didžiuosius ekranus po tokios nemenkos pertraukos, tačiau tai tik iliuzija, nes visgi ne tai čia yra svarbiausia. Filmas savo pašėlusia siužetinės linijos atmosfera prikausto beveik nuo pat pradžių, o jausmas lygiai toks, koks buvo po 2010 metų Roberto Rodriguezo originalaus  „Mačetė“. Visiškai pavažiavęs, nenuilstančio veiksmo ir įtampos kūrinys. Scenarijus banalokas – visa tai, kas rodoma ekranuose, mes jau matėme po šimtą kartų, tačiau būtent jo pateikimas, sujungęs viską, kas geriausia iš senųjų ir naujųjų veiksmo filmų, yra nepakartojamo kokteilio mišinys. Dėka to mišinio žiūrovas gauna kelionę į praeitį, į tuos laikus, kai kumščiai ir raumenys diktavo madas kino ekranuose. Jokios dramos – tikras adrenalino kupinas pasirodymas, skirtas vyrams, na bet nereikėtų nurašyti moterų, gi kinuose dabar retai galima pamatyti „tikrus vyrus“ su geležiniais kiaušiniais, vien tik pudruotus moteriškų bruožų turinčius vyriškos giminės atstovus. Grįžtant prie siužetinės linijos, vienas didžiausių scenarijaus pliusų yra labai puikus scenaristo humoro jausmas, jog kartais nežinai, prie kokio žanro priskirti filmą, ypač senosios mokyklos stiliaus frazės kelia nostalgiją kietoms devyniasdešimtųjų pradžios veiksmo juostoms. Nors filmas ir yra sukurtas iš tam tikrų savo žanro perlų, tačiau jo konstrukcija visgi atrodo šviežiai, neleidžia nuobodžiauti. Filme matome ir „Greitų ir įsiutusių“, „Žmogaus su randu“, „Kieto riešutėlio“ elementus, tačiau pateiktus kitaip. Paminėti reikia ir puikias susišaudymo scenas, primenančiais senus gerus vesternų laikus. Efektyvios mašinų gaudynės, daug kraujo ir brutalių susidūrimų. Visa tai kompensuoja šiek tiek pilkus veikėjus, kurie nors ir kaip nori, bet neįsilieja į aplinką. Pokalbių prasme, ypač dialoguose nuskambėjęs žodis „šūdas“ (shit) yra pavartotas taip dažnai, jog galima galvoti, kad kūrėjai norėjo pasiekti tam tikrą šio žodžio pavartojimo filmuose rekordą, kaip tas dažnai būna su kitu, giminingu jam vulgarizmu. Kiekviena juostos scena neleidžia nuobodžiauti, laiko įtampoje, sukuria didelį pasitenkinimo efektą, kuris dar ilgai jaučiamas išėjus iš kino salės prisimenant ištartas frazes, kurios su laiku irgi taps kultinėmis. Filmas, skirtas puikiam laiko praleidimui, atsijungti nuo realybės, kad peržiūros metu sklindantis nostalgijos jausmas džiugintų žiūrovą, o tai kuo puikiausiai pavyko filmo režisieriui, kuriam galbūt atsidarė durys į Holivudą.

Techninės pusės ypatumai

Visame filme dominuoja kvapą gniaužantys kaskadiniai triukai, prilygstantys vokiškam serialui „Kobra 11“. Sprogimai, pirotechnikos užtaisai, mašinų taranavimas – visa tai puikus juostos elementas, sugebantis vizualiai džiuginti žiūrovo akis. Operatoriaus darbas prisideda prie malonaus vaizdo, jo dėka labai gerai matome pavaizduotą kiekvieno iš personažų mažiausią judesį, o ir kartu vaizdžiai gauname pasitenkinimą detalėmis, kurios irgi svarbios perteikiant senosios mokyklos atmosferą. Dinamiškas garso takelis, kuris sukurtas pagal geriausių praeitų dešimtmečių veiksmo filmų juostų muzikines kompozicijas. Įtampos netgi per daug, ji nepaleidžia nė akimirkai. Visas malonumas, gaunamas iš techninės pusės, nebūtų įmanomas be stipraus garso montažo – jis visgi čia daro patį didžiausią darbą.

Aktorių kolektyvinis darbas

Kalbėti apie aktorinius kai kurių filme pasirodančių žmonių sugebėjimus neverta – ne toks filmo kalibras, bet paminėti kiekvieną iš veikėjų būtina. Ilgai lauktas austrų kilmės aktoriaus, buvusio Kalifornijos gubernatoriaus ir tiesiog „Terminatoriaus“ sugrįžimas yra nepriekaištingas. Akcentas, žvilgsnis, legendinė eisena su šautuvu – tai puikus prisiminimų iš jaunystės bagažas. Arnoldas niekada nepasižymėjo vaidybiniais sugebėjimais, tačiau negerbti šio žmogaus negalima. Susenęs, tačiau vis dar brutalus, gal net labiau nei jaunystėje. Šis jo pasirodymas kažkodėl labai priminė Klintą Eastwoodą, o jeigu geležinis Arnis artimiausiais metais eis panašiu keliu, tai bus galima sakyti, jog „Purvinasis Haris“ gavo puikų pakaitalą. Liūdniausia, jog filme nėra Arnoldo verto priešininko. Pagrindinis juostos antagonistas visiškai tuščias, jokios charizmos, todėl labiau išskirti būtų galima etatinį ekrano blogietį, aktorių Piterį Stormare‘ą. Ne geriausias jo pasirodymas, tačiau bent kiek pagyvina personažų gretas. Mažai ekraninio laiko gauna ir pašėlęs „Jacskassas“ Johnny‘is Knoxville‘is, bet vien ko verta scena su grandininiu pjūklu. Gana geri aktoriai kaip Oskaro laureatas Forestas Whitakeris  bei Rodrigas Santoras visiškai stovėjo šone, lyg jų ir nebūtų filme. Žinoma, kuklus labai žaismingo aktoriaus Luiso Guzmano pasirodymas vertas medalio. Pats juokingiausias optimizmu pulsuojančio personažo atlikimas. Moteriškoji pusė tik papildė scenas savo grožiu, ypač Genesis Rodriguez. Filmas nenukenčia nuo gana pilko kai kurių aktorių pasirodymo, gal net labiau laimi, nes visgi tai Arnoldo šou.

Verdiktas

„Paskutinė tvirtovė“ – tai adrenalinu pulsuojantis senosios mokyklos veiksmo filmų pavyzdys, kurio žaibiškai papasakota siužetinė linija nepaleidžia nuo įtampos nė vienai akimirkai. Perpildytas šmaikščiais juokeliais, brutaliomis scenomis ir puikiu veiksmu filmas yra tobulas buvusio Kalifornijos gubernatoriaus, kultinio Arnoldo Schwarzeneggerio sugrįžimas į kiną.