Provokuojantys užrašai

„Fantazija“

Išskirtinis ir visada savo idėjomis provokuojantis prancūzų režisierius Francoise‘as Ozonas, sukūręs puikiausius filmus, kaip 2003 metų dramą „Baseinas“, intymų 2009 metais pasirodžiusį pasakojimą „Pabėgėlė“ bei subtilią komediją „Žmonos maištas“, pristato dar vieną originaliai pateiktą bei turintį individualumo filmą. Nusipelnęs intriguojančios juostos kūrėjas kviečia žiūrovus į klastingą, kupiną visokiausių intymių staigmenų kelionę po jaunojo žmogaus fantazijas, kurios kino mylėtojus prives iki tam tikros ribos tarp realaus ir fikcinio pasaulio užkulisių.

Apie ką mes čia..

Nusivylusiam savo mokiniais ir gyvenimu nelabai patenkintam mokytojui Germanui vėl įsižiebė viltis, kai vyras pamato vieno iš savo klasės berniukų nepaprastą gebėjimą rašyti provokuojančius pasakojimus apie vienos šeimos gyvenimą. Susidomėjęs mokinio talentu, jis kartu su juo pasineria į vis intymesnes pasakojimų gelmes ir praranda laiko bei realybės suvokimą, tačiau tas jam gresia šeimos suirimu, kuri ir taip jau yra ant skyrybų ribos slenksčio.

Kūrinio vidus

Kiekvienas naujas Ozono filmas – tai puiki dovana Europinio kino mėgėjams, todėl tikimybė, jog filmas nepateisins lūkesčių, yra menka. Šiuo atveju galima teigti, jog juosta netgi viršijo užsibrėžtą tikslą – ji nuo puikaus „Baseino“ laikų yra geriausias režisieriaus darbas. Labiausiai žavi puikiai pateikiama siužetinė filmo linija, kuri jau nuo pačios pradžios sugeba sukelti intrigą, o ir visos peržiūros metu ji yra išlaikoma iki pat galo, kuris, atvirai kalbant, tiesiog puikiai pateikiamas žiūrovui. Mes matome dvi istorijos puses – metaforiškai pateiktą veiksmo eigą, kurio kulminacija kalba pati už save, bei realistišką istoriją apie žmonių santykius. Smagu, jog Ozonas leidžia pasirinkti žiūrovui, į ką jam reikia tikėti, todėl po peržiūros kiekvienas sau pasirenka parodytų įvykių tiesą. Žinoma, scenarijus taipogi labai stiprus. Kiekviena scena išdirbta, neša savyje paslėptą mintį, o ir labai aktuali paauglių tematika prisideda prie bendro puikiai pateikiamo intymaus konteksto fono. Aptariama daug gyvenimo aspektų, ypač puikiai išreikšta mintis apie šeimos santarvę bei jos svarbą žmogui, artimų žmonių palaikymas, kuris kartais padeda nepasimesti šiame skurdžiame pasaulyje. Jaunimo pateikimas irgi labai gerai atspindi dabartinę situaciją, jog vyksta ne progresas, o atvirkštinis procesas, kad nėra šviežiai mąstančių jaunų žmonių, kurie bent kiek galėtų save išreikšti kaip individualūs ir aukštesnius siekius turintys žmonės. Netrūksta ir ironijos, sarkazmo, kurie nors ir užslėptomis formomis pateikiami juostos eigoje, bet jie irgi prisideda prie bendro jaunų žmonių problemos paveikslo. Režisierius taip pat bando provokuoti pačia tema, kuri sklinda iš jaunuolio užrašų, tačiau netgi toks kuklus erotiškumo bei intymumo pateikimas padeda filmui persikūnyti į atviresnio, intrigų kupino filmo motyvą. Maloniausia, jog filmo siužetas yra kartu apgaubtas trilerio žanro stiliumi, jaučiama ir įtampa peržiūros metu, ypač dėl kaskart didėjančios jaunuolio fantazijos upės, o tuo pačiu iki juostos galo sunku įsivaizduoti, kuom visgi pasibaigs šis kupinas mistikos kūrinys. Kalbant apie visą turinį apskritai, reikia pripažinti, jog nuo 2011 metų filmo „Pasikalbėkime apie Keviną“  nė vienas filmas neparodė tokio subtilaus paauglių problemų portreto, kaip naujas Francoise‘o Ozono darbas.

Techninės pusės ypatumai

Dramos atmosferą puikiai perteikia du techninės pusės aspektai. Visų pirma, tai jausmingai stiprios kompozitoriaus Philippe‘o Rombi‘o kompozicijos, kurios sukelia labai daug jausmingų akimirkų peržiūros metu. Antru argumentu būtų puikus operatoriaus darbas, iš labai įdomių kampų parodantis juostoje vykstantį veiksmą ir taip perteikiantis scenų esmę. Montažas pačiai istorijai dar labiau prideda vientisumo, kuris labai reikalingas siekiant suvokti režisieriaus paskutinę mintį pasibaigiant filmui.

Aktorių kolektyvinis darbas

Puikiausias pirmojo ryškumo prancūzų aktorių būrys dar labiau sugeba perteikti savo personažų stipriąja pusę. Kaip visada nepakartojama aktorė Kristin Scott Thomas, suvaidinusi nors ir antraplanį vaidmenį, tačiau labiausiai krentanti į akis. Stiprios, nepažabojamos moters pavyzdys, kuris suteikia daug žavesio net ir pačiai juostos atmosferai. Mokytojo Germano personažą įkūnijo prancūzų kino grandas Fabrice‘as Luchinis, kuris gal šiek tiek šaltokai atrodė savo ekraninės žmonos fone, bet mokytojo atvaizdas tikrai puikiai pateikiamas, ypač perteikiant jo kasdienybę mokyklos scenose. Puikios scenos, parodančios, kiek daug moralinių nepatogumų iškenčia pedagogai dėl mokinių riboto intelekto. Jaunasis filmo herojus Ernstas Umhaueris, tiesą sakant, nė kiek nenusileido savo vyresniems ir patyrusiems kolegoms, tuo labiau, jo pateiktas Klodas išsiskyrė savo individualumu, turėjo charizmą, buvo išskirtinis. Vertas paminėjimo ir Denisas Menochetas, suvaidinęs Artolių šeimos galvą. Įdomus ir visapusiškai šarmingas personažas.

Verdiktas

„Provokuojantis užrašai“ – tai neabejotinai vienas geriausių žinomo prancūzų režisieriaus Francois‘o Ozono darbų, kuris savo pateikimu intriguoja, suteikia malonumą, šokiruoja bei kartu nuteikia keisčiausioms mintims po peržiūros, ypač dėl metaforiškai pateikiamos siužetinės linijos pusės. Puikaus kūrybinio kolektyvo darbo vaisius su kiekviena rodoma akimirka vis labiau įtraukia ir nepaleidžia žiūrovo iki galo, o tai užtikrintai vienas didžiausių juostos privalumų.