Kietašikniai

„Punšas, šūdas, leprikonai“

Dvylika puikių ir žinomų komedinio žanro kino kūrėjų, tarp kurių kultinės 1994 metų komedijos „Bukas ir bukesnis“ režisierius Peteris Farrelly‘is, žinoma Holivudo aktorė Elizabeth Banks bei „Piko valandos“ tėvas Brettas Ratneris, pristato pačią vulgariausią, nepadoriausią, skandalingiausią dešimtmečio komediją, po kurios peržiūros kino mylėtojai privalės išeiti su šokiruotomis veido išraiškomis. Dvylika skirtingų, tačiau kartu labai artimų istorijų žiūrovus privers pakraupti nuo iki šiol nematyto masto scenaristų fantazijos, kuri savo originalumu visais įmanomais būdais neabejotinai perlenks amoralumo lazdą.

Apie ką mes čia..

Paaugliai, norėdami atkeršyti savo jaunesniam draugui, sugalvojo jam iš pirmo žvilgsnio visai nekaltai atrodančią išdaigą, tačiau vis labiau įklimpdami į sąmokslą vaikinai net nenutuokia, jog jų laukia pragaras. Ieškodami paslaptingo „43 filmo“ kopijos draugai pamato neleistinus įrašus, kurie galų galiausiai juos priveda prie bedugnės krašto.

Kūrinio vidus

Kiekvienas dešimtmetis atneša naujas tendencijas į visus kino žanrus, tačiau komedijos atžvilgiu viskas progresuoja greičiau, nes keičiasi žmonių pasaulėžiūra, o moralumo ribos tampa vis mažesnės. Devintame dešimtmetyje turėjome malonumą stebėti „Porkio“ trilogiją, vėliau atėjo skandalingo „Amerikietiško pyrago“ eilė, tačiau net ir toks žemas moralės lygis nesustabdo fantazija alsuojančių kino kūrėjų pateikti dar nepadoresnį produktą. Dvylika istorijų įvairiomis gyvenimiškomis temomis, tačiau tik kelios iš jų gana tikroviškai atspindi žmonių kasdienybės realybę. Daugelis kiekvieno pasakojimo idėjų neabejotinai pasisemtos iš genialaus ir kartu amoralaus „Pietų parko“, tačiau ten kiekvienas pokštas atspindi Amerikos visuomenę, o čia bandyta tiesiog su vis labiau žiauresniu kadru pašlykštinti žiūrovą. Pasakojimas prasideda gana juokingai, duoda vilties, jog tuoj bus galima išvysti beprotiškai šaunią komediją, tačiau prasidėjus pirmajai istorijai bei pamačius netipinį personažo pateikimą mintyse skraido vien tik šoko ir nesusipratimo atvaizdas. Antra istorija dar labiau viską komplikuoja, nes atrodo, lyg stebėtume populiaraus ir kontraversiškai įvertinto 2011 metų filmo „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“ parodiją. Žinoma, pasirodžius trečiam pasakojimui apie „kakojimą“ tampa aišku, jog su kiekvienu nauju epizodu filmas taps vis šlykštesnis, nesuteiks jokio malonumo, o privers užsidengti akis nuo tokio tuščio darbo vaizdo. Vienas geriausių epizodų, kuris puikiai išreiškia mintį, yra priešpaskutinė scena apie juodaodžius ir jų rasistines problemas krepšinio aikštelėje. Gana taiklus rasinis apibudinimas, kuris netgi priverčia susimąstyti apie krepšinį ir kokiu jis tapo nuo tų pavojingų kitų rasių atstovams šešto dešimtmečio laikų. Gyvenimiškų scenų taipogi netrūksta, ypač taikliai pavaizduotos pirmos mergaitės mėnesinės būnant vyrukų kompanijoje, tačiau neapsieita ir be visiškai nieko vertų momentų. Juosta savo pateikimu netgi priminė šiokią tokia paralelę su puikiu Setho McFarleino komediniu projektu „Tedis“, bet ten humoras yra subtilus bei juokelių mintys išreikštos prasmingai. Parodijos atžvilgiu, vienas taikliausių momentų, kurį reikia paminėti, tai super didvyrių pasirodymas. Išjuoktas ir Betmenas, ir Supermenas ir kiti, kaip bebūtų keista, DC komiksų visatos herojai. Filmas visgi turi vieną šviesią medalio pusę – reklamas. Išraiškingos tamponų reklaminės kompanijos  kūrėjai turi tiesiog didžiuotis savo darbu – jis nepriekaištingas. Juokingų siužetinės linijos scenų irgi netrūksta, tačiau jeigu nusiteiksite pamatyti vertą dėmesio ir juoko komediją, gali laukti didelis nusivylimas, nes humoras yra orientuotas labiau į amerikiečių visuomenę nei į konservatyvius Lietuvos piliečius.

Techninės pusės ypatumai

Pasigirti techniškai geru turiniu filmas tegali vien tik garso takeliu, kuris meistriškai parinktas kiekvienai scenai, tačiau operatoriaus darbas yra tragiškas. Kiekvienai istorijai pasamdytas vis kitas kameros specialistas sukuria labai nestabilų, nevientisą vaizdą, kuris tiesiog erzina akis. Montažas užtat gana neblogai pateikiamas, scenos viena su kita įdomiai susijungia sudarydamos tam tikrą vieno stiliaus vaizdą, tačiau kaip bebūtų gaila, filmas nuo to nepagerėja.

Aktorių kolektyvinis darbas

Didžiausia filmo mįslė – aktoriai. Kaip galima privilioti tokio kalibro vaidybos meistrus į tokią niekingą komedinio žanro pašaipą? Yra tik vienas vienintelis logiškas atsakymas – draugystė su kūrėjais. Visgi netgi ir draugystė turi tam tikras ribas, nes matyti taip ekrane pažemintą Hughą Jackmaną yra liūdnas bei neskoningas vaizdas. Oskaro laureatai bei Kino Akademijos nominuoti aktoriai kaip Halle Berry, Kate Winslet, Naomi Watts, Uma Thurman, Emma Stone bei Terrence‘as Howardas tiesiog pažemina save tokiu neskoningu pasirodymu, o ir jų autoritetas bežiūrint į ekraną pamažu krenta. Galima teigti, jog jiems visiems tai didėlė juoda karjeros dėmė.

Verdiktas

„Kietašikniai“ – tai nepadoriausia pastarojo dešimtmečio juosta, kuri nepasižymi originalumu, neturi savyje jokios minties, yra šlykščių antrarūšių komedijų hibridas. Filmas, kurio kūrėjai priviliojo gausybę A klasės aktorių, iš kurių smagiai pasityčiojo, o tuo pačiu spjovė į veidą žiūrovams pateikdami šlykščius ir labai nejuokingus vaizdus.