1988 metai. Režisierius Martinas Scorsese perskaito japonų rašytojo Shūsaku Endō istorinį romaną „Tyla“ (jap. 沈黙 Chinmoku). Po dvejų metų kino kūrėjas pradėjo mąstyti apie knygos ekranizaciją. Tačiau filmo kūrimo darbai taip ir neprasidėjo iki 2015 metų. Po tų, galime sakyti, lemtingų Martinui Scorsese‘ei 1988 metų sekė „Geri vyrukai“ (angl. „Goodfellas“), „Kazino“ (angl. „Casino“), „Aviatorius“ (angl. „The Aviator“), „Infiltruoti“ (angl. „The Departed“), „Volstryto vilkas“ (angl. „The Wolf of Wall Street“), daugybė apdovanojimų ir žiūrovų meilė, bet… Būtent „Tyla“ (angl. „Silence“) yra vieno iškiliausių šių dienų režisieriaus Martino Scorsese‘ės svajonių projektas. Ir pagaliau mes galime jį išvysti didžiajame ekrane!

Iš Japonijos atsklinda žinia, kad jėzuitų misionierius tėvas Ferera (akt. Liamas Neesonas) po ilgų kankinimų atsisakė katalikų tikėjimo. Tuo nenori tikėti buvę jo mokiniai kunigai Rodrigesas (akt. Andrew Garfieldas) ir Garupe (akt. Adamas Driveris). Jauni dvasininkai leidžiasi į tekančios saulės šalį ne tik tam, kad surastų tėvą Fererą, bet ir tam, kad toliau skleistų katalikų tikėjimą Japonijoje. Ši egzotiška šalis kunigus pasitiks ne tik varginančiomis patirtimis, bet ir iššūkiais, kurie privers suabejoti savo tikėjimo tvirtumu.

Režisierius Martinas Scorsese pastaruoju metu mums pristatydavo kūrinius, kurie buvo daugiau ar mažiau priimtini didžiajai daliai kino auditorijos. Filmą „Tyla“ žiūrės ir jį liaupsins mažiau žmonių, nei „Volstryto vilką“ ar „Infiltruotus“. Ši juosta yra tikrai sunkus kūrinys,užduodantis daugybę klausimų ir verčiantis mąstyti apie pačią žmogaus prigimtį.

Jeigu nagrinėtume šį filmą iš filosofinės-religinės pusės, jame atsiskleidžia įvairūs kampai. „Tyloje“ yra dažnai abejojama, ar religija išvis turi prasmę, ar maldos yra išklausomos didesnės esybės. Jeigu taip, tai kodėl gailestingasis Dievas leidžia taip kentėti jį tikintiems žmonėms. Nors Martinas Scorsese ir verčia mus abejoti religijos reikalingumu, tačiau kartu ir parodo nepaprastą žmonių tikėjimą ir pasišventimą. Besislapstantys ir nuolatos gyvenantys baimėje Japonijos krikščionys naktimis rengia mišias, nors žino, kad, jei bus pagauti, dienos šviesos gali ir nebepamatyti.

Sugautas krikščionis Mokičis (akt. Shinya Tsukamoto) yra pririšamas prie kryžiaus. Kaip Jėzus Kristus prieš mirtį, taip ir Mokičis šaukiasi Dievą ir klausia, kodėl šis apleido jį. Tačiau prieš pat išleisdamas paskutinį atodūsį, Mokičis gieda giesmę Viešpačiui. Vien šis epizodas parodo keletą plotmių, kuriomis galime nagrinėti religijos ir tikėjimo temą šiame filme.

Mano nuomone, „Tyla“ tuo ir yra kontraversiškas kūrinys, nes jame jį tenkinančius aspektus ras ir karščiausias katalikas, ir visiškai Dievo egzistavimą neigiantis žmogus. Yra daugybė scenų, iš kurių skirtingus įsitikinimus turintys žmonės išsineš skirtingą informaciją, kuri, jų manymu, tik patvirtins jų tiesas. Ir būtent čia atsiskleidžia M. Scorsese‘ės meistriškumas. Ta pati scena – skirtingi turinio lygmenys.

Scena, kurioje nukryžiuojamas Mokičis, yra tikrai panaši į Jėzaus Kristaus nukryžiavimą ant Golgotos kalno. Filme pilna paralelių su bibliniais motyvais. Žinoma, nors Kičidžiro (akt. Yōsuke Kubozuka) istorija ir kiek panaši į Judo, tačiau nuolatinis jos pasikartojimas kiek juokino seanso metu.

„Tylą“ galime nagrinėti ir kaip istorinį filmą. Ir čia atsiskleidžia visas M. Scorsese‘ės kruopštumas. Juosta mus nukelia į XVII a. Japoniją, leidžia mums susipažinti su to meto šios šalies kutūra, žmonių gyvenimo būdu, visiškai nuo mūsų besiskiriančia pasaulėžiūra. Materialių laikmečio atributų ir žmonių mąstysenos perkėlimas ir atvaizdavimas padarytas meistriškai!

Meistrystę galime minėti ir kalbėdami apie juostos kinematografiją, kuri ne veltui yra nominuota „Oskarui“. Rodrigo Pieto darbas yra vertas pasigėrėjimo. Kerintys vaizdai susiliejo su filmo siužetu ir papildė jį.

Tikriausiai įdomiausia yra kalbėti apie filmo muzikinį takelį, kurio praktiškai nėra. Visišką tylą šiame kūrinyje mes išgirsime dažniau nei muzikinę kompoziciją. Kartais ta tyla bus nepakeliamai spengianti, o kartais, kaip tik, raminanti. Toks sprendimas leidžia visiškai susikoncentruoti į tai, kas vyksta ekrane, girdint tik natūralius garsus, taip pat įkūnija filmo pavadinimą. Nors ir galime sakyti, kad maldos eina į tylą ir nėra jokio atsakymo, tačiau ar materialaus ir apčiuopiamo atsakymo mums ir reikia? Taip ir filmo muzikinis takelis – jo neišgirsime, tačiau galime pajusti.

Pagrindinę naštą „Tyloje“ neša Andrew Garfieldas. Nežinia, kas atsitiko šio jauno aktoriaus gyvenime, bet pastaruoju metu jis priima labai teisingus sprendimus savo karjeroje. Desmondo Doso vaidmuo Melo Gibsono karinėje dramoje „Pjūklo ketera“ (angl. „Hacksaw Ridge“), už kurį jis yra nominuotas „Oskarui“, net, sakyčiau, nėra tokio galingumo pasirodymas, kokį „Tyloje“ surengė Andrew Garfieldas. Jis buvo karštai tikintis, abejojantis, besigailintis, kenčiantis, ant beprotybės prarajos besantis… Puikus aktorinis darbas. Nors laiko ekrane sulaukė ir mažiau, bet ne ką mažesnių pagyrų nusipelnė Adamas Driveris ir Liamas Neesonas. Tačiau mane be galo erzino Issey Ogatos vaidinamas inkvizitorius Inoue. Ir personažo būdas, ir aktoriaus vaidinimo maniera buvo kiek komiški ir visiškai iškrito iš kūrinio konteksto.

„Tyla“ neabejotinai yra vienas geriausių pastarojo laiko filmų. Nors galima kritikuoti jį dėl kiek per ilgokos trukmės ir lėto siužeto vystymo, tačiau čia mes galime užčiuopti tai, ką šis filmas gali mums pasiūlyti. Mes nuolatos skubame ir norime visko kuo greičiau. O gal kartais reikia sustoti ir pamąstyti? Ir gal ne kažkas konkretaus ir greito, o būtent tyla bus geriausias atsakymas.

9.5
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
10
Režisūra
10
Kinematografija
10
Garso takelis
9.0
Techninė pusė
9.0
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Žygius / 2017 vasario 23

    Labai nuobodus ir holivudiškas produktas. Taip ir kvepia amerikietišku patriotizmu, heroiškumu ir visu kitu Amer-idio-tizmu…. Manęs visiškai nesujaudino ir neprivertė mastyti apie tikėjimo prasmę tuo labiau Dievą, kadangi viskas buvo labai perspausta ir netikra. Kai tik pradedi įsijausti iškart lenda kičiniai elementai, kaip A. Driveris su hobito ausim, japonų inkvizitorius šnekantis kaip 80-ųjų Bondo filmų blogiukas su netikrais dantimis, ar blogąją prasme komiškas Judo – Smeegolo personažas, skirtas filme neaišku kam,marazmus nebent juokinti žiūrovus, ir tada viskas bliūkšta. Tikiuosi tai dar nepaskutinis Skorsezės darbas ir ateityje jis sukurs tikrą deimantą, nes šis darbas labiau primena Klinto Estwoodo senatvinius marazmus