Dideli pinigai, apgavystės, suktybės, kančios, noras pasiekti ir pasipelnyti kaip įmanoma daugiau. Tokio tipo filmai pastaruoju metu yra be galo populiarūs ir juos kuria, lyg picas, traukiamas iš karštos, malkomis kūrenamos krosnies. Kodėl būtent tokios krosnies? Todėl, kad tokie filmai retai būna šaldytos picos pavidalo. Jie yra kokybiški. Gal kiek primityvoki, gal per sudėtingi suprasti, o gal tiesiog per primityvūs. Tačiau galiausiai jie yra tai, ko žmonės dabar labai trokšta – matyti staigų žmogaus pakilimą ir dar staigesnį nuopuolį. Tai, kas vyksta pabaigoje, retai įdomu. Jau turėjome „Volstryto vilką“, „Didžiąją skolą“, „Amerikietišk aferą“ ir dar daug kitų kažkaip su finansais susijusių filmų. O dabar į kinus iškelta galva ir storu pilvu įžygiuoja „Auksas“.
Kenis Velsas – naudingųjų iškasenų ieškotojas, kuriam nusišypso laimė ir jis atranda tikrą sėkmę. Tiksliau, susapnavęs vietą ir padedamas partnerio, legendiniu tapusio Maiklo Akostos, jis Indonezijos džiunglėse atranda neapsakomo dydžio aukso gyslą. Tokią, kurią pardavus būtų galima išmaitinti tikrai ne vieną savo giminės kartą. O gal, visa ši istorija yra tiesiog per daug gera, kad tai būtų tiesa? Niekam ši mintis net nešauna į galvą, kol galiausiai tampa gerokai per vėlu.
Vienas ir labai akivaizdus faktas apie šį filmą – jei jis nebūtų geras, auksinio gaublio nominacijos jam niekas tikrai nebūtų skyręs. Ir tai jau pasako tikrai labai daug. Kita vertus, techninės nominacijos nėra jau toks didelis rodiklis. Tačiau kad ir kaip bežiūrėsi, šis filmas neturėtų palikti abejingų. Režisierius Stephenas Gaghanas nėra tas kino kūrėjas, kuris savo darbus šauna kas du metus ar dažniau, bet anksčiau pasirodžiusi „Siriana“ taip pat buvo kažkuo ypatinga. Ir ne šiaip sau. Filmas tada pelnė Oskarą. Ir štai, sugrįžtantis prie rimtų temų režisierius pristato dar vieną, tikrais faktais paremtą filmą apie bene didžiausią kasinėjimų machinaciją visoje istorijoje. Kas nėra susipažinęs su šia istorija iš tikrų šaltinių, tai galės tikrai džiaugtis filmo metu. Pagrinde todėl, kad filmo scenarijus parašytas siekiant bent porą kartų apmauti žiūrovus. Ir jam tai pavyksta. Viena vieta yra tokia įspūdingai netikėta, kad net žandikaulis atvėpsta.
Ir visgi, jei siužeto vingiai gali nustebinti, tai patys dialogai… Nelabai. Taip, jie įdomūs, nenuobodūs ir sugeba išlaikyti žiūrovo dėmesį, bet tikrai nėra tokie, dėl kurių nuolat sėdėdamas galvotum „Va čia tai geeeeras“. Juosta nebando išlaikyti rimtumo, kaip tas buvo daroma „Didžiojoje skoloje“, kurios metu žiūrovas buvo verčiamas jaustis lengvu kvailiu. Pokalbiai taip pat nėra tokie įmantrūs, kaip „Volstryto vilke“, tačiau į viską įpainiotas humoras leidžia sėdint pakikenti ir tuo pačiu neprarasti budrumo, nes skaičiai čia irgi kalba. Ir jei jų neseksi, tikrai pasimesi.
Dėl labai didelės išmonės šio filmo gal ir nereiktų girti. Tai, kad jis paremtas tikra istorija kiek palengvina kūrėjų darbą, bet vis tiek nesukuria tos tikrovės jausmo. Kas tą padaro geriau už patį pasakojimą – tai žadą atimantys Indonezijos vaizdai. Viskas be galo gražu, gamta, o skrydžiai sraigtasparniais atrodo lyg paimti iš „Juros periodo parko“. Na, o Niujorkas yra Niujorkas. Šios betono ir stiklo džiunglės didelio žavesio nesukelia.
Techniškai filmas taip pat aukštame lygyje. Gal tai ir ne šedevras, bet viskas atrodo labai tvarkingai. Tiesą sakant, viskas plaukia vienas iš kito ir leidžia atsiriboti nuo gilesnių knibinėjimų. O tai gali reikšti tik vieną – arba montažo režisieriai yra genijai ir sugebėjo užglaistyti visas klaidas, arba viskas yra tiesiog tvarkinga. Ir greičiausiai, tai yra antras variantas. Pradedant smagiu garso takeliu, baigiant operatoriaus darbu – viskas yra labai labai gerai.
Tačiau viskas nublanksta prieš vaidybą. Ir visiems aišku, kieno. Aktorius Matthew McConaughey‘is ne šiaip sau yra pelnęs Oskarą. Jo kūno pokyčiai nebenusileidžia Christianui Bale‘ui. Bet atvirai sakant, labai jau sunku žiūrėti į praplikusį M. McConaughey‘į ir į nudribusį jo pilvą. Ir dar tie siaubingi balti triusikai. Kad ir kaip ten bebūtų, ne kūno pokyčiai veda filmą, o aktoriaus sugebėjimas perteikti savo personažą. Ir jis yra nepriekaištingas. Galima net sakyti, kad būtent jis taip smarkiai kilsteli filmo kokybę. Nes kad ir kaip baisu žiūrėti į jį tokį išsidarkiusį, jo vaidinimo sugebėjimai yra pačiame aukščiausiame lygyje. Gal jis ir nėra nominuotas jokiam apdovanojimui už šį vaidmenį, bet tikrai galėtų.
Jo kolegos ekrane paprasčiausiai nublanko. Tikrai nebuvo taip, kad Edgaras Ramirezas ar Bryce Dalas Howard suvaidintų blogai, tačiau jų „kalibras“ yra gerokai menkesnis už M. McConaughy‘io. Jie visai gerai atliko savo antraplanius vaidmenis ir gerai įsiliejo į bendrą visumą. Taip, tikrai buvo galima žiūrėti į Edgarą Ramirezą ir tikėti viskuo, ką jis sako. Taip, filmo pabaigoje jis labai nustebino. Bet tai vis tiek nebuvo toks stiprųefektą keliantis aktorius. Na, o kiti dar mažiau ekrane pasirodę aktoriai tiesiog buvo kaip pridėtinė vertė. Tikrai ne minusas, bet ir ne didelis pliusas.
Kaip sako senovės patarlė – „Ne viskas auksas, kas auksu žiba“. Ir šioje istorijoje geresnio posakio, apibendrinančio visą istoriją, nė su žiburiu nerasi. Tiek žmogiški išgyvenimai, tiek šeimyninės dramos, gyvenimas kamuojamam maliarijos ar gyvenimas Volstryto padangėje. Viskas persipina „Aukse“ ir taip sunarplioja, kad po filmo išeini lengvai kontūzytas, bet vis tiek išsišiepęs. Filmas yra geras, o geriausias dalykas jame – Matthew McConaughey‘is.
