Twin Pykso miestelis

Antrosios „Twin Peaks“ serijos pabaigoje agentas Kūperis po sunkios dienos nueina miegoti tikėdamasis, kad poilsis jį atitolins nuo keistų įvykių. Tačiau miegas jam nesuteikia didelio malonumo dėl to, kad jis susapnuoja dar keistesnį dalyką. Šešių minučių trukmės scenoje agentas yra visiškai raudoname kambaryje, kuriame kartu su juo sėdi mergina, dėl kurios nužudymo jis atvažiavo į mažą miestelį, ir itin mažo ūgio žmogus. Jie bendrauja su agentu keista anglų kalba ir šneka tarpusavyje nesusijusius dalykus, už užuolaidų netikėtai praslenka šešėlis, kurio paaiškinimo galite nesitikėti, o scenos kulminacija tampa nykštuko šokis pagal iš nežinia kur atsiradusią muziką.

Ši scena, plačiai žinoma tiesiog kaip „Red Room“ (nemaišyti su ne mažiau įspūdinga „Game of Thrones“ scena „Red Wedding“), susumuoja viską, apie ką yra 1990 metais sukurtas serialas „Twin Peaks“. Tai nėra kažkas, ką net praėjus daugiau nei 20 metų po jo sukūrimo jūs pamatysite, tai juo labiau nėra kažkas, kas iki šio serialo buvo sukurta. „Twin Peaks“ savo originalumu televizijoje nepralenks niekas, ir būtent dėl to serialas yra legendinis.

Jo kūrėjas Davidas Lynchas tikrai nebuvo naujokas tokiuose siurrealistiniuose projektuose. Iki serialo jis jau buvo sukūręs keletą filmų, tarp kurių buvo didelės sėkmės sulaukę „Elephant Man“ ir „Blue Velvet“, savo stiliumi jis jau buvo išgarsėjęs, todėl režisierius nusprendė pasistengti savo talentą pritaikyti televizijai, kuri jau buvo pripratusi prie žudikų ieškojimo, tačiau tokio dalyko iki šiol dar nebuvo patyrusi.

Pagrindinė „Twin Peaks“ istorija sukasi apie Lorą Palmer, merginą, kuri buvo atrasta nužudyta mažame Tvin Pykso miestelyje Vašingtono valstijoje. Dėl keistų merginos nužudymo aplinkybių bylos tirti atvyksta FTB agentas Deilas Kūperis, pagrindinis serialo herojus, pasižymintis labai keistu mąstymu, atnešantis serialui daug komiškų momentų ir susapnuojantis bylos tyrimo eigą. Tačiau nedarykite tokios klaidos kaip aš, galvodami, jog visas serialas yra detektyvas apie nužudymą. Nors frazė „Kas nužudė Lorą Palmer“ jau yra įėjusi į populiariosios kultūros istoriją, tai tėra dalykas, kuris laiko visus keistuosius serialo aspektus. Detektyvas čia užima svarbią vietą, tačiau žymiai svarbiau yra tai, kas į jį yra įtraukiama.

O į „Twin Peaks“ istoriją yra įtraukiamas – taip, atspėjot – Tvin Pyksas. Nedidelio miestelio dydžio dėka, visi jo gyventojai yra vienu ar kitu būdu susiję ir būtent tai yra pagrindinis serialo bruožas. Nužudymas čia nėra dalykas, kuris yra traktuojamas kaip dar vienas įprastos dienos įvykis, jis sugeba paliesti visus veikėjus. Žinoma, Lora Palmer nepažinojo absoliučiai visų savo miestiečių ir tikrai ne kiekvienas Tvin Pykso gyventojas yra pateikiamas kaip sielvartaujantis dėl savo pažįstamos mirties. Čia eterio laiko gali gauti ir Loros draugų draugai, ir įtariamieji, kurie, kaip jau seniai paaiškėjo, yra nekalti, ir į miestelį atvykstantys nauji žmonės.

Ir kol dar visiškai nesileidau į šnekas apie serialo gilumą, privalau įspėti, kad net ir „Twin Peaks“ negaliu vadinti tobuliausiu kada nors sukurtu serialu ir jį iki to skiria problemos su tuo, kiek daug jis užsibrėžia. Pagrindinis dalykas, kuris čia yra labai abejotinas, yra serialo užsispyrimas laikytis veikėjus prie savęs ir nenoras jais nusikratyti. Nesuklyskit – mirtis „Twin Peaks“ yra pateikiama itin meniškai ir visuomet turi ypatingą prasmę, tačiau jeigu veikėjai nemiršta, jie su serialu lieka ir toliau, dingti jie tiesiog nėra linkę.

Ši problema retkarčiais net priminė pigiuosius devinto ir dešimto dešimtmečio televizijos kūrinius, kuriuose nors ir keitėsi veikėjai, buvo norėta jiems suteikti prasmę būti tame seriale. Taip „Twin Peaks“ atsirado daugybė paauglių meilės intrigų ir įvairių jų nusikaltimų, kuriais bandyta pateisinti jų istorijos svarbumą. Be to, kad tie paaugliai buvo Loros bendramoksliai ir draugai, dauguma jų čia neturėjo ką daryti, ir jų istorijos dažniausiai atsidavė poros dešimtmečių senumo serialais jaunimui, kur vajėzau kokios meilės problemos kamuodavo paauglius.

Tačiau kaip jūs išgirsite iš kiekvieno žmogaus, kuris matė šį serialą, jis nėra apie siužetą. Dauguma dalykų čia yra susiję ir mistikos seriale tikrai yra, bet nesitikėkite, kad paskutiniojoje sezono serijoje kiekvieno žmogaus istorija susives į vieną didelę kulminaciją, nes tuomet tikrai būsite nusivylę.

„Twin Peaks“ yra apie veikėjus, kurių gilumas pasireiškia ne įprastose draminėse scenose, kuriose būna pilna konfliktų. Veikėjai čia labiausiai pasižymi tuo, kad jie yra paprasčiausiai keisti. Tai nėra įprasti žmonės, ramūs išore ir sudėtingi vidumi. Ne, jie keisti iš abiejų pusių. Miestelyje gyvena vienaakė moteris, Loros tėvas, pravirkstantis iškart kai jis išgirsta muziką, moteris, kuri kalbasi su malka, kurią nešiojasi visur, ir panašūs sutvėrimai.

Ir įspūdingiausia čia yra tai, kad visų šių žmonių keistumui yra suteikiamos priežastys. Pagrindinės neįprastos veikėjų savybės „Twin Peaks“ yra pagrindžiamos tikrai logiškais argumentais, kurie suteikia šiems veikėjams žmogiškumo, kurio išoriškai jie neturi. Būtent Davidas Lynchas yra tas žmogus, kuris pradėjo televizijos madą didesnį dėmesį kreipti į subtilius vidinius bruožus.

Tai pabrėžia ir dalykas, dėl kurio „Twin Peaks“ visuomet bus šlovinamas: meniškoji serialo pusė. Ji susideda iš daugybės komponentų, tačiau inovatyviausias jų, be abejonės, yra sapnų scenos. Dažniausiai esu iš tų žmonių, kurie visuomet skiria žanro pradininkus ir geriausius to žanro atstovus, tačiau net ir neturėdamas ankstesnio šablono Lynchas sapnuose kūrė stebuklus.

Šį dalyką suprasti tikrai yra sunku. Sapnavimą „Sopranuose“ įsisavinau labai sunkiai, o iki tol tokie dalykai man buvo paskutinė nesąmonė, skirta užpildyti eterį. Tačiau daugelis tokių scenų yra šedevrai dėl savo potekstės. Net ir šokantis nykštukas ir nežinia iš kur praslenkantis šešėlis nėra atsitiktiniai vaizdai, kurie šovė scenaristams į galvą. Visos tokios siurrealistinės scenos yra meno viršūnė visomis prasmėmis, kurioje viskas yra apgalvota (nemaišyti su meniškąja „Maxima“). Kitaip sakant, Lynchas yra bene pirmasis žmogus televizijoje, kuris tikėjo, kad jo žiūrovai yra protingi – jis nėra tas, kuris tėškia informaciją į veidą; jis žino, kad jo publika yra pakankamai pastabi ir išsilavinusi, kad suprastų bent jau daugumą jo pateikiamų subtilybių.

Visgi menas seriale nėra tas dalykas, kurį galima suprasti vien tik pasitelkus lakią vaizduotę. Visas apipavidalinimas čia yra itin profesionalus. Legendinė muzika, kurią sukūrė garsusis Lyncho bendražygis Angelo Bandalamenti, čia lydi kiekvieną sceną ir idealiai papildo jos nuotaiką, pabrėžia paslaptingumą ar neretai pasitaikančius linksmus momentus. Režisūra ir kinematografija seriale užima bene svarbiausią vietą. Šių komponentų dėka „Twin Peaks“ yra tarsi visuma, kurios vaizdai, garsai ir siužetas eina visiškai kartu ir labai retai matomu būdu vieni kitus papildo. Kiekviena aplinka čia yra priderinama prie scenos pobūdžio: išsigandę veikėjai būna mažuose kambariuose, linksmesni agento Kūperio pakvailiojimai vyksta atvirose vietovėse ir panašiai.

Kalbant apie techninę pusę, aktoriai seriale nėra pats svarbiausias ar labiausiai pribloškiantis komponentas. Kūperį vaidinantis Kyle’as MacLachlanas, kurį daugelis pažįsta iš „Desperate Housewives“, keistąjį agentą įkūnija pasinaudodamas savo laisvumu ir labiau į humorą linkusiu stiliumi, tačiau jis yra vienintelis, kurį galima išskirti iš didelės kūrybinės grupės. Blogos vaidybos čia nėra, tačiau per daug sužavėti jūs ja tikrai nebūsit.

Tačiau jeigu susidarėt įspūdį, kad „Twin Peaks“ galima stebėti, kaip yra įgyvendinami du komponentai – meniniai aspektai ir siužetas – atskirai, jūs klystate (arba aš jums tai nurodžiau blogai, bet jūs vis tiek klystate). Taip, tai yra dvi pusės, kurios sudeda kiekvieną serialą, bet šiame Lyncho kūrinyje jos eina išvien.

Tokį rezultatą yra pasiekę vos keletas serialų televizijos istorijoje, o jeigu neskaičiuosime irgi keisto „The Twilight Zone“, „Twin Peaks“ tai pasiekė pirmasis. Menine prasme tai yra aukščiausias pasiekimas televizijoje ir iki šių dienų, kas tik pagrindžia faktą, jog Davidas Lynchas yra nors ir ne mano stiliaus, bet neabejotinas genijus. Labai, labai keistas, bet visgi genijus.